Gruodžio trečiosios rytą pasitikau ant autobuso lentynos. Autobusas slenka pasišokčiodamas, laikausi įsikabinęs į strypą ir žiūriu į bundančias džiungles. Palmių čia jau daug, jos laukinės, auga susigrūdusios, ne taip, kaip Šiaurės Indijoje, kur tik parkuose jas tepamatysi. Didžioji keleivių dalis išlipo Unoje, mieste prieš pat Diu.

Įvažiavom į tą buvusią Portugalų salą, jie prie pat kranto, į ją du tiltai veda. Štai ir galutinė stotelė, išsirioglinau visas paišinas, sulamdytas, apdraskytas. Į tualetą visų pirma, paskui į rikšą.

Lonely Planet nurodo tris pigius viešbučius Diu. Labiausiai išgirtas São Tome Retiro. Taip, nebloga vieta, sakė man apie šį viešbutį Ananas, kai dar Udaipūre buvau. Šeimininkas gėjus, ten daug jo draugų iš viso Pasaulio apsistoja. Gerai, kad įspėjo apie tai. Nesu koks homofobas, bet ilgai gyventi tokioje kompanijoje man nejauku būtų. Apie antrą viešbutį iš sąrašo Ananas nieko nežinojo, o trečiąjį Herança Goesa (portugališka "c" su nosine) labiausiai buvo išgyręs. Sako, jo šeimininkai labai malonūs portugalai. Dar ir tokių ten likę, klausiau. Pamatysi, atsakė.

Rikša atvežė mane į tą Heranka Gosą. Norėjau nakčiai apsistoti, priima mažiausiai dviem. Tiktai užsieniečiai čia apsistoję: prancūzai, amerikonas ir japonų porelė. Ne tų japonų, kur Japonijoje gyvena, jie Niu Jorko japonai. Gavau labai švarų kambarį už 500. Stalas balta staltiese uždengtas. Lentynoje žvakelė ir degtukai. Prasidrėskiau kaktą į medžių šakas beidamas prie lauko stalelio. Dabar dvi kraujuojančios žaizdos galvoj, įskaitant ir tą pakaušyje varžtu pramuštą skylę autobuso lentynoje. Nieko baisaus, iki vestuvių užgis.

Kaip visada pirmą dieną atvykęs į naują miestą pasileidžiu dreifuoti kur kojos veda, be jokio plano. Maniau, kad Diu mažas miestelis, bet tiek ilgai klaidžiojau siauromis gatvelėmis, kad pasirodė, jog už Vilniaus senamiestį didesnis. Ratais ėjau, matyt. Visur tuščia, lyg ne Indijoj būčiau. Kur visi žmonės? Turbūt indai jaučia fobiją tai tuštumai ir nesiveržia gyventi į Diu.

Praėjau porą bažnyčių, didžiulės, gražios, baltos, tvarkingos, tik nei vieno žmogaus aplink. Žmonės pradėjo rodytis priėjus musulmonų rajoną, atsirado saldumynų krautuvėlės, pardavėjai su baltom kepurėlėm, vaikai laksto. Čia smarkiai persipynusios trys kultūros: indiška, europietiška ir musulmononiška. Gatvėmis vailšto ne tik karvės, bet ir kiaulės deglos su dryžais paršelėliais.

Štai indiškas ir portugališkas derinys:

Pirmieji viešbučiai pasirodė, kainos labai skirtingos. Yra tokių, kur pigiausias 2000 kainuoja, bet yra ir daug pigesnių. Pirmas, kuriuo susidomėjau kainuotų 400, o jei mėnesiui apsistočiau duotų už 300. Erdvus kambarys, TV, net balkonas su staleliu ir vaizdu 5 gatvę. Bet toliau radau dar geresnį, Super Silver vadinasi. Prie užsieniečių turgaus (taip ir vadinasi tas turgus "foreign market"). Kambarys su langais ir balkonu, iš kurio sąsiauris matosi. Didžiulė terasa šalia, o ant stogo jauki užeiga su kilimais ir matrasais, galima ten pat pamiegoti pavalgius sočius pietus. Ir tik 300 už kambarį, o jei mėnesiui apsistočiau, paimtų 200. Pasitikslinau: už 6000 priimtų visam mėnesiui. Pradėjau galvoti, kad čia ir galėtų būti mano bazė. Apžiūrėjau dar keletą vietų, nesunku rasti kambarį už 500 su vaizdu į vandenyną, vienas buvo net su veikiančiu šaldytuvu. To Super Silver kaina sužavėjo, bet pavadinimas kažkoks nei indiškas, nei portugališkas. Ieškosiu dar.

Priėjau krantinę, ten daug barų. Gudžarato valstijoje galioja sausas įstatymas, alkoholį tik užsieniečiams pardavinėja su specialiu leidimu ar gydytojo receptu. O šalia šios valstijos yra specialus regionas - Danam and Diu union terirories - buvusi portugalų kolonija. Damanas yra toks anklavas kitoje sąsiaurio pusėje, Diu (nepainioti su Goa) - sala prie Kathiawad pusiasalio. Nors Damanas netoli iki Diu, į jį reikia visą parą belstis autobusais - per sąsiaurį keltai neplaukioja. Damane ir Diu sauso įstatymo nėra, tai gudžaratai ten atvažiuoja svaigalų pagerti. Todėl čia tiek daug barų, Amdavado didmiestyje nei vieno nerasi. Užsukau į vieną, čia net vyno turi, tiesa portveino, man netinka. Daugiausia visi viskį geria, smarkiai vandeniu praskiestą. Paėmiau King Fisher light alaus butelį (0,6 l - indiškas standartas) už 50 rupijų - nebrangu visai.

Ėjau ėjau krantine, kol didžiulį fortą priėjau. Įėjimas nemokamas. Milžiniški mūrai, paklysti juose galima. Galima ir užlipti ant visokių bokštų iš jų Arabijos jūra atsiveria. Patrankos visur ant sienų. Viskas apgriuvę, bet dirba statybininkai ir restauratoriai.

Tas fortas tarsi perkerta miestą, galvojau per jį į kitą pusę nueisiu, pasirodo negalima, reikia aplinkui apeiti, lanką didelį daryti. O kitoj pusėj Jalandhar beach miesto paplūdimys, labai ten norisi, gal ir ten rasiu viešbučių.

Forte vienas jaunuolis panoro nusifotografuoti su manim. Davaiu jo draugui, kad ir į mano muilinyčią nutrauktų.

Grįžau prie forto vartų, ten rikša stovi. Tuščia, be vairuotojo. Šalia gėrimus pardavinėja, nusipirkau vandens su citrina ir druska, paėmė tik 5 rupijas. Paprašiau, kad rikšistą surastų, sako sėsk į mašiną, palauk, ir skambinti pradėjo. Atbėgo rikšistas, bet kai sužinojo, kad aš į Jalandhar beach noriu, atsisakė vežti, sako, penkios minutės kelio, kryptį parodė. Ėjau ėjau penkioliką minučių, vienas motociklas sustojo, klausia kur eini. Pasakiau, kur einu, sako teisingai eini ir nuvažiavo. Bet netrukus apsisuko, grįžo, ir sako sėsk, nuvešim. Ant motociklo jau dviese sėdėjo, įsikabinau gale. Bevažiuojant dar telefonų numeriais apsikeitėm, sako man neblogą butą čia gali padėti rasti išsinuomoti.

Taip atsiradau Sunset point iškyšulyje, į rytus nuo Jalandhar pliažo. Pasigrožėjau vaizdu į Arabijos jūrą nuo kalno, kaip tik ir Saulė leistis ruošiasi. Pažiūrėjau į paminklą skirtą žuvusiems 1971 m. Indijos jūreiviams, kurių laivą šiose vietose paskandino pakistaniečiai. Šalimais statybos vyksta, moterys ant galvos skiedinį nešioja. Nusišypsojo man, kai bandžiau fotografuoti.

Tasai Džalandaras, kurio vardu pliažas pavadintas, pasirodo, buvo šių vietų karalius Satjugos eroje (prieš 2-3 milijonus metų, kai dievai žeme vaikščiojo). Blogas jis buvo karalius, atėjo Višnu ir jį nugalėjo. Bet žmonės prisimena tą Džalandarą, jo vardu ne tik pliažą pavadino, bet ir šventykla jam pastatyta, sako, yra.

Pliažas nedidelis, už jo koralų rifai juoduoja, bangas užstoja, todėl krantas ramus, kaip pelkė. Tvanku čia kaip ir salos gilumoje, jokio vėjo, jokios atgaivos. Pamirkiau kojas, vanduo vėsus. Prie pliažo gražus paminklas - mahatmos Gandžio spalvotas biustas. Gal ir neblogai čia būtų ateiti vakarais pamedituoti. Žmonių visai nėra.

Kažkur netoli Jay Shankar svečių namai turi būti pagal Lonely Planet. Paėjus link miesto juos ir radau. Pasitiko moterėlė, nuvedė pas šeimininką. Sėdi pusplikis dėdė kojas parietęs. Davė moterėlei raktus, ji man du kambarius parodė. Mažiukai, švarūs, bet su balkonais į kiemą, yra ir televizoriai. Už mažiausią pirmame aukšte paprašė 250, už didesnį aukščiau 300. Labai indiškas pastatas, viduj šventyklėlė, painus koridorių tinklas su mažyčiais vidiniais kiemeliais. Galima apsistoti ir mėnesiui, sako šeimininkas, vienas toks, kaip tu iš Šiaurės Europos, prancūzas, čia jau mėnesį gyvena. Jei apsistočiau mėnesiui pigiausiame kambaryje, kainuotų kiek virš 1000, nes per Kalėdas čia kainos išauga. Įdomu, kituose viešbučiuose man jokių šventinių antkainių nežadėjo taikyti.

Nuėjau vis pasiklausinėdamas iki užsieniečių turgaus, nes mano viešbučio niekas nežino. Prie turgaus rikšos stovi, vienas ir parvežė į viešbutį už 20. Visai netoli, įdėmiai sekiau, kaip važiuoja, pabandysiu savarankiškai rasti kitą kartą. Viešbutyje vakarienės neduoda, nors Lonely Planet gyrė viešbučio virtuvę. Čia galima tik papusryčiauti ar vandens nusipirkti. Todėl nuėjau pavalgyti link turgaus (nedidelis tas turgus, geriau vadinti turgeliu), už jo krantinė, ten staleliai prie vandens, lauko virtuvės. Meniu skurdokas, thali neturi, tik krevetės, žuvis ir kiaušiniai. Užsisakiau žuvies paragauti, sakė bus tunas, atnešė kažką panašaus į sardinių konservus pomidorų padaže, tik pašildytus ir su prieskoniais. Prie jų čapati blynų ir lassi su ledais. Šalia keletas jaunuolių alų gėrė, įkaušę triukšmauti pradėjo, ne chuliganavoti, tiktai garsiai kalbėtis. Kaip mat priėjo šeimininkas ir paauklėjo jaunuolius, vis parodydamas į mane, matyt, aiškindamas, kad jie savo elgesiu daro blogą įvaizdį užsieniečiams. Jaunuoliai nurimo.

Vandens nusipirkau ir grįžau tamsiomis gatvelėmis pasiklaidžiodamas, į apšviestas bažnyčias pažiūrėdamas.