Mano Indija MMX+

įkvėpimo gaudytojo dienoraštis

atgal toliau Dvidešimt šeštoji diena 2010.12.02

Persikraustymas iš viešbučio į naktinį autobusą

« pradžion

pabaigon »

Paskutnis rytas Ahmedabado prabangiame viešbutyje. Ką rašo rytiniai laikraščiai? Šį kartą atnešė kitokį: DNA (Daily News & Analysis), labai nesudomino, skirtas verslininkams. Šitas viešbutis yra verslo klasės - be manęs čia gyvena tik indų biznieriai, kai kurie su žmonomis apsirėdžiusiomis auksu padabintais sariais. Stebina maža kaina - tik 550 už tokį komfortą. Kai ieškojau, daug prastesnis kainavo 450, o toks, kaip Delyje, bet be šilto vandens 350. Buvau aptikęs už 100 - visai mažiuką, aprūkusį, be langų, plūktine asla. Parke ant suoliuko daugiau komforto, naktys čia šiltos.

Paryčiais prižadino garsai, panašūs į oro pavojaus sirenas. Nieko baisaus, čia tik muedzinai iš visų mečečių kviečia rytinei maldai. Jų daugybė, susilieję garsai tikrai panašūs į sirenų gausmą.

Pro langą pastebėjau įdomų dalyką: prieš viešbutį esančiame lūšnyne motociklų plovykloje dirba afrikiečiai. Žinojau, kad daug indų gyvena Pietryčių Afrikoje, bet kad afrikiečiai Indijoje dirbtų pirmą kartą matau.

Radau induistinį Gudžarato TV kanalą, leidžia giesmes mano darbo fonui. "Džai Ganešu, Džai Ganešu, Džai Ganešu Dėva" dainuoja bolivudiškas artistas, man tinka.

Užsimokėjau už viešbutį, rodos, per daug nenulupo. Pustrečio tūkstančio už tris paras, įskaitant į kambarį atneštus priešpiečius ir vakarienes, porą skalbimų, nuolat nešiojamą vandenį ir šviežius rytmetinius laikraščius. Pasakiau, kad gal dar sugrįšiu čia per aitvarų festivalį sausio vidury. Leido palikti čemodanus iki vakaro.

Vėl vaikštau man vis labiau patinkančio Ahmedabado-Amdavado gatvėmis. Vaikai nuolat užkalbina "hello, how are you", iš paskos visas būrelis jų jau bėga, aš kaip tas liūtas Bonifacijus per atostogas. Gaila, negaliu šiandien plačiai šypsotis - prasipjoviau lūpą ryte vaistus bevartodamas. Ne į tabletę prasipjoviau, į jos įpakavimą.

Dar sykį pabandžiau tą garsiąją mečetę rasti. Jos neradau, bet užtikau kitą ne mažiau įdomų dalyką. Gatvės raštininkus. Visas kvartalas jų prisėdęs, kas už stalų po stogu, kas tiesiog ant žemės saulėje ar po lietsargiais. Jų šimtai. Barškina pereito šimtmečio pradžios rašomosiomis mašinėlėmis, šalia visokiausių blankų pasidėję. Indija ypatingai biurokratinė šalis, kiekvienai smulkmenai reikia pildyti visokias formas, rašyti prašymus. Tokie raštininkai turi didelę paklausą, beveik prie visų klientai pritūpę, kuria parašymą kokiai pašalpai gauti, ar skundą prieš kaimyną. Suprantama, Indijoje daug beraščių (bet pinigus visi gerai moka skaityti ir skaičiuoti). Net ir mokančiam rašyti geriau dokumentus pildyti patikėti profesionalams, tokiems, kaip šie:

Nusprendžiau aplankyti dar vieną miesto įžymybę - Hathisingh Mandir džainistų šventyklą. Pirmas sutiktas rikšistas sutinka vežti už 50, niekaip mažiau. Pasigavau kitą už 30. Didžiulė šventykla, beždžionės laksto, bokštas šalia, taisyklės angliškai, kaip pridera elgtis šventoje vietoje:  batus reikia palikti išorėje, fotografuoti tithankarų jokiu būdu negalima - kaip ir visur. Viena įdomesnė taisyklė: burna turi būti švari. Man besėdint prabangiu automobiliu atvežė porą europiečių, šventyklos prižiūrėtojas liepė jiems išsižioti, patikrino, ar burnos švarios. Tikriausiai dėl kramtomos gumos - kažkokie nevalos lankytojai kadaise buvo prispjaudę, sunkiai išvalė. Mano burnos netikrino.

Šventykla didžiulė, bet nesutikau joje džainų asketų ar guru. Tiesa, vienas pajuodėlis nuogas gulėjo netoli įėjimo vartų, bet tai netikras digimbarų asketas, matosi, kad tik pinigus kaulina iš egzotikos ištroskusių retai čia užsukančių turistų. Ir tikrai, po poros čia praleistų valandų jį vėl pamačiau apsirengusį, su aukso grandinėle, berūkantį su rikšistais šventyklos pašonėje.

Atsigavau šventykloje, gerai pailsėjau, tylu čia, ramu, vėsu. Nesinorėjo palikti šios vietos.

Toliau sekė ilgas kelias į jau mano išvaikščiotą Reliance Rd. gatvę pro nesibaigiančias turgavietes, lūšnynus. Nusipirkau gerų papadų ruošinių. Namo tikriausiai neparsivešiu, galiojimo laikas baigiasi po poros mėnesių, reikės vietoje suvartoti.

Keletą kartų buvau prisėdęs paplepėti su senukais, iš lėkštelių siurbčiojančiais karštą arbatėlę. Baisiai pavargau laužyti savo liežuvį atsakant į kas minutę man užduodamą klausimą iš kur aš toks atvykau. "Lithjuėinija" - kaip sudėtingai ir kvailai skamba. Dažnai perklausia "Jukrėinija?". Pavydžiu broliams latviams, jiems paprasčiau savo šalį įvardinti. Pradėjau sakyti tiesiog "Lietuva, Northern Europe", taip geriau supranta.

Nemoku pirkti suvenyrų, nežinau kainų, neįsivaizduoju, kas labiau tiktų lauktuvėms. Būtų geriau kartu vežtis kokią supratingą draugę ir jai patikėti visus apsipirkinėjimuas. Bet tuo atveju būčiau labai suvaržytas, prisidėtų daug atsakomybės, visai kitokia kelionė gautųsi.

Nusipirkau sau piniginę. Neblogą, už 200 (11 Lt), tokias indiškas Vilniuje mačiau pardavinėja už 60 litų. Paklausiau, ar turi iš dirbtinės odos (nedera į džainų šventyklas neštis odinių daiktų), turi, pasirodo, dar geresnių. Už 150, tą reikėjo man pirkti. Dar parodė tokią visai neblogą už 50, ten ir bloknotėlis mažytis viduje. Nusipirkau vieną. Gal grįžtant Lietuvon reikės tokių prisipirkti suvenyrams - puikus praktiškas daiktas už beveik tris litus.

Nuėjau prie autobusų stoties daržovių-vaisių užkandžio pavalgyti. Už 10 rupijų gavau lėkštę su arbūzais, pomidorais, agurkais, burokėliais, ananasais, obuoliais, viskas pasūdyta, gausiai prieskoniais pabarstyta.

Dar užsukau į Trupti užeigą užkąsti truputį. Ten prisivalgiau iki persisotinimo. Super talis už 50. Dar ir su lasi 66 gavosi. Ir čia ne kokia lauko užeiga, o padorus švarus restoranas su anglišku meniu ir uniformuotais padavėjais. Desertui (burnos atšviežinimui) nemokamai cukruoti spraginti ryžių grūdeliai su anyžiais. Nemeluoja sakydami, kad Gudžarate geriausi thali.

Visą gudžaratų kulinariją giria, tik kad beveik viskas čia persaldinta cukrumi. Buvau užėjęs atsigaivinti į mahatmos Gandžio vardo gaivinančių gėrimų užeigą, padavėjas atsiprašė, kad nieko be cukraus neturi.

Pasigavau rikšą, parodžiau gudžaratiškai užrašytą adresą, kur kelionių agentūroje davė. Atvežė į privačių autobusų firmą, ten palaukiau valandą, su kompu pasikrapščiau. Maniau bus sunku rasti savo autobusą, ten jie sustojį ilgomis eilėmis, labai toli reikia grūstis, kad juos peržiūrėti, vis pasiklausiant, kur važiuoja. Buvau pradėjęs pergyventi, kad nerasiu, ar nespėsiu. Agentūroje paprašiau, kad mane įspėtų, kai autobusas atvažiuos ir nuvestų prie jo už papildomą mokestį. Mane įspėjo ir nuvedė be mokesčio.

Autobuso salonas labiau traukinio plackartą primena. Mano čemodanus liepė neštis vidun, bagažo skyrius užkrautas prekių ryšuliais. Pasidėjau lagaminą apačioj ant suolelio po savo gultu, atėjo toks praplikęs dėdė su dideliais riestais ūsais (baisiai panašus į vieną rusų pop žvaigždę, Šaputinskį, rodos) pradėjo bartis, kad užėmiau jo vietą, teko čemodaną užsikelti pas save ant lentynos. Šiaip-ne-taip įsikūrėm visi susispaudę: aš, didelis čemodanas, didžioji kuprinė ir mažoji tašelė. Iš pradžių buvo visai komfortiška važiuoti, pavyko net pasnausti kelioliką minučių. Į mėnulį pro langą žiūrėjau, čia jis kitoks, negu Lietuvoj, atsigulęs ragais į viršų. U raidė - delčia ar priešpilnis? Paskui kelias pablogėjo. Rodos, važiuojam geležinkelio pabėgiais ar laiptais kokiais. Kad nenukristum nuo narų, reikia įsikabinti tvirtai, lyg jotum ant dramblio, ar kupranugario. Prasidūriau pakaušį į viršugalvyje išlindusį varžtą.

Šitas mano dienoraštis nepretenduoja į kelionių po Indiją vadovą. Čia yra ir netikslumų ir klaidų. Čia tik subjektyvūs pastebėjimai ir asmeniniai išgyvenimai - tai, kas tuo metu šovė į galvą. Jei norite parašyti atsiliepimą, spauskite čia...