Išaušo pirmoji žiemos mėnesio diena. Lietuvoj, sako, prisnigo, o čia karšta, tvanku, bet jau beveik pripratau.

Paskambino iš registratūros, priėmė užsakymą skalbiniams. Ilgai miegojau, pasirodo. Netrukus atnešė pusryčius ir rytinį laikraštį, šiandien storesnį su priedais Ahmehabad Times ir Ascent. Pastarasis skirtas darbo ieškantiems. Yra paklausa daktarų, inžinierių, naftininkų. Programuotojų neieško. The Times of India rašo, apie tai, kaip užmigęs vairuotojas užvažiavo ant miegančio gatvėje. Jei apie tai rašo pagrindiniuose puslapiuose, reiškia, saugus čia eismas, nors chaotiškas. Iki šiol pereiti gatvės Indijoje neišmokau, ieškau, kad kas pervestų. Būna, kad ir policininko paprašau, kartą dėl manęs net eismą sustabdė.

Dar viena žinia: gruodžio 4-ą čia koncertuos panditas Jasrajus, klasikinio vokalinio dainavimo virtuozas. Panditais čia vadina tuos muzikantus, kurie moka šventuosius vedų tekstus atlikti iš atminties.

Jau popietė, gana kambary sėdėti, reikia išeiti pasivaikščioti. Išlindau pro paštą į plačią gatvę link upės einančią tikėdamasis prieiti vieną mečetę, šio miesto įžymybę, bet nepriėjau, stotyje pirktas planas visiškai neatitinka realybės, gal tai kito miesto planas... Užtat priėjau Džavaharlalo Neru tiltą, sutikau per jį einančius tris šventuosius sadhu, pabarškino jie prieš mane skardinėle, kad pinigų duočiau. Sumečiau monetas, kiek turėjau, šventuoliai burba nepatenkinti, nori banknoto. Mažiausią turiu 100 rupijų, pagailėjau. Upė ta Sabarmati vadinas. Bais plati, kaip Nemunas žemupyje, dar platesnė. Krantinėje įspūdingi lūšnynai, pafotografavau nuo tilto.

Kitoje upės pusėje platūs prospektai, milžiniškas pypsinančių mašinį srautas, gatvės pereiti neįmanoma. Namai blokiniai, didžiuliai. Žodžiu, Amdavado Pašilaičiai. Geriau pasigausiu rikšą ir važiuosiu prie to žymaus apvalaus tvenkinio. Bent pasėdėsiu kur pavėsyje, ir tai bus gerai. Labai norėčiau pamatyti indologijos muziejų ir genčių muziejų, bet niekas nežino, kur tokie yra. Prisėdau restorane pavėsyje, paprašiau vandens su citrina ir druska, sumokėjau 18. Dar deserto atnešė - saldžių grūdelių lėkštelėje su šaukšteliu.

Rikšą pasigavau, paprašiau, kad prie Kankarijos ežero nuvežtų. Ilgai važiavom pro kamščius, šventyklas, vieną bažnyčią pravažiavom. Paprašė 44 rupijų, daviau 50, grąžos 10 atmetė. Sakau, neturiu 5, pasilik 10. Ne, man atidavė. Lyg ne Indijoj būčiau.

Priėjimo prie ežero bilietų kaina vienoda visų rasių ir tautybių žmonėms. Sumokėjau 10 rupijų, apsauga apčiupinėjo. Ar rūkai, klausia. Nerūkau, sakau. Toliau moteriškė mano tašelę patikrino, kompą pačiupinėjo. Ar rūkai, klausia ir ji.

Kankariya lake toks apvalus tvenkinys prieš penketą šimtmečių ar seniau iškastas. Švaru aplink, žmonių mažai, tiek kad galima rasti laisvos vietos ant suolelio. Aplink ežerą traukinukas važinėja, vandeny laiveliai plauko. Susiradau suoliuką pavėsy, kompą išsitraukiau. Aplink vaikai susirinko, domisi, bet neįkyrūs, netrukdo. Lyg ir nieko ypatingo aplink tą ežerėlį, bet suprantu, kodėl vietiniai jį laiko miesto įžymybe. Čia galima pabūti be žmonių grūdalynės, švaroje, sąlyginėje tyloje. Parkai baisiai reikalingi tokiems didmiesčiams. Dailios šiukšlių dėžės kas keli metrai, visokių mikimauzų ir kitų žvėrelių pavidalo. Jos atlieka svarbią auklėjimo funkciją - išaugs nauja nešiukšlinanti karta ir Indijos kaip milžiniško šiukšlyno įvaizdis nugrims į praeitį.

Apėjau aplink visą ežerą, jau ir temti pradės tuoj. Bet nesinori grįžti į miesto šurmulį. Gal dar traukinuku ežerėlį apvažiuoti, bet kad eilės ilgos prie kasų. Tikrai neturistinis miestas, be savęs vakar čia dar sutikau tik vieną europietį slampinėjantį. Tie vokietukai, kur su manim atvyko seniausiai kažkur kitur nuvažiavo, Amdavadas jiems tik persėdimo punktas. Sėdžiu prie ežero, ilsiuosi, vietiniai prieina į mane pažiūrėti, vaikučiams parodyti. Štai ir dabar susirinko aplink būrelis, stebi, ką čia darau, fotografuoja. Esu atrakcijos elementas.

Į savo Relief Rd. gatvę grįžau pėsčias pagal azimutą ir intuiciją, beveik nepasiklausdamas kelio. Dar užsukau į City Mall prekybos centrą, Ahmedabado Akropolį. Čia, kaip ir visur, kur padorūs žmonės renkasi, pastatytas metalo detektorius, apsauginiai tikrina, apčiupinėja. Vakarietiškas supermarketas su McDonaldu. Atsigėriau žemuogių-ličių kokteilio (200g, 35 Rs). Nusipirkau skanios šaltos kavos už 25 rupijas, pripylė net 600 ml, ilgai ėjau per šiaudelį gurkšnodamas.

Moterėlė vaisius pardavinėja, marakujas, rodos. Paėmiau keturias už 20, kai į maišelį sudėjo, dar porą pridėjo dovanai. Iš šalia prekiaujančio dieduko papają nusipirkau irgi už 20.

Radau kur vaisių-daržovių užkandžius pardavinėja, buvau matęs tokių vietų prie autobusų stoties. Pridėjo į lėkštelę arbūzų, pomidorų, ir ananasų, užbarstė druskos ir pipirų. Paėmė tik 10 rupijų. Pasūdyti ananasai man patiko. Prie stoties dar ir burokėlių įpjaustydavo.

Dar reikia kreditus savo Airtel SIM sąskaitoje papildyti. Pasirodo, ne taip paprasta. Nors tų mobilnikų kontorų pilna pilna, man negali padėti - arba iš karto atsisako, arba tą papildymą Airtelis atmeta. Vienoje tokioje kontoroje berniukai kokių 14 metų dirba (čia daug dirbančių pardavėjais vaikų), jie ilgai mane užlaikė, vienas vis lėkdavo kažkur kažko aiškintis. Galų gale pasidavė, sako reikia tikrą Airtel kontorą rasti, bet niekas nežino, kur ji yra. Tarp kitko, šviečiantys Airtel ženklai kabo virš policijos nuovadų, į keletą taip buvau ir užsirovęs, bet policininkai nežino, kur tikra AirTel kontora. Kitų firmų reklamų policijose nepastebėjau, matyt, yra susitarimas su Airteliu.

Ubagėlis ant šaligatvio sėdi, ranką į mane tiesia. Prisėdau šalia maišelį pasiklojęs. Išsiėmiau nusipirktą vaisių, pavaišinau. Sakau, problemos su AirTel SIMu, mano kreditai tuoj pasibaigs, nepigu bus Lietuvon skambinti su Omnitelio roamingu. Linksi galva ubagėlis man pritardamas. Pasiguodžiau, pailsėjau minutėlę ir patraukiau link viešbučio. Ir už keliolikos metrų radau tokią AirTel kontorą, kur greitai be vargo papildė mano sąskaitą. Stebuklų šalis ta Indija.

Jeigu kas nors perskaitė iki šios vietos, lai parašo man.

Vakarienei grįžęs užsisakiau raita (į tirštą rūgpienį daržovių pripjaustyta) ir čapati. Viską karališkai pateikė, su priedais, karštas čapačio paplotėlis įvyniotas ir į tokį užsukamą puodą įdėtas, kad neatauštų.

Atnešė marškinius išskalbtus, gražiai į laikraštį suvyniotus, siūlu perrištus.

Prieš miegą filmą pažiūrėjau, tokią karinę dramą, ištisą epopėją kelių valandų ilgumo. Užmiegu, atsibundu, vis dar eina, vis dar rodo kareivius snieguotame Kašmyre triuškinančius Pakistano agresorius. Įspūdingai atrodo šuoliuojantys raiteliai šaudantys automatais.

Indiškų televizijos kanalų labai daug, iš pradžių nustebęs buvau. Bet kai paskaičiavau pagal gyventojų skaičių, nieko nuostabaus. Skaičiuojam ant pirštų: jei mūsų trys milijonai turi apie dešimt kanalų (įskaitant vietinius gal ir daugiau), milijardas turėtų turėti keletą tūkstančių.

Ahmedabadas (Amdavadas) man pradeda patikti, jau ir palikti jį bus gaila rytoj, tą industrinį didmiestį su keistenybėmis, be turistų.