Atsibudau Hotel Kozar, ten pat, kur ir buvau užmigęs. Geras viešbutis, tokiame gerame dar nenakvojau Indijoje. Prie lauko durų šveicorius pagarbą atidavinėja, gyvas liftininkas, koridoriuje išsirikiavę portje laukia nurodymų, telefonu į kambarį galima viską užsisakyti, skalbinius tą pačią dieną sutvarko. Balta patalynė, yra rankšluostis, net tapkės. TV rodo 99 kanalus, valdymo pultelis veikia, įvilktas į įdėklą, kad nenusitrintų.

Svarbiausia - patogi vieta darbui ir modernizuotas indiškas tualetas. Nusprendžiau likti čia, netaupyti dešimt litų pigesniame viešbutyje.

Užsakiau pusryčiams manchow sriubos ir kulcha - dar nebandytos duonos (roti) rūšies. Su pusryčiais atnešė ir rytinį laikraštį - Ahmedabade leidžiamą "The Times of India". Jo tituliniame lape džiugi žinia: Gudžarate gimusių mergaičių santykis pasiekė 905 vienam tūkstančiui berniukų. Prieš dešimt metų buvo 834. Dar viena naujiena: šiame mieste gastroliuoja Sabri broliai - sufistinio qwali dainavimo karaliai. Turiu surinkęs daug jų įrašų. Pasirodo, jie vakar koncertavo Times Ahmehabad festivalio atidaryme. Būčiau vakar apie tai žinojęs, būčiau pabandęs ten patekti. Reikia skaityti laikraščius.

Patogi darbo vieta, langas šalia, pro jį lūšnynai matosi, nevisai baisūs. Ryte pasigirdo kvietimas namazui - nemažai mečečių šiame mieste. Po "Allah Akbar" sekė ilgas pamokslas per garsiakalbį.

Pavakare išėjau pasivaikščioti su tikslu rasti kokį nors veikiantį turizmo informacijos centrą, ten gauti patarimų ką geriausia čia pamatyti ir kaip geriau kitur nusigauti. Gal ir paštą pavyks rasti.

Vakar pirktame miesto plane pažymėtas turizmo informacijos centras netoli autobusų stoties, ten ir patraukiau. Grūdausi pro žmones, rikšas, senus apgriuvusius autobusus, bet nieko panašaus į turizmo centrą neradau. Pasiklausiau kareivių, vienas rodo į kažkokį geltoną pastatą. Apėjau jį, radau tik kavinę. Prisėdau, citrinos gėrimo su druska užsisakiau. Bjaurus skonis, į saldų Limca limonadą druskos pribėrė. Kur turizmo centras nežino, bet patarė važiuoti prie Reliance kino teatro, ten visokios turizmo įstaigos, ten ir paštas. Pasigavau rikšą, jis nežino kur paštas, kitų pasiklausinėja. Pastebėjau, kad rikšistai visai nežino miesto, kur dirba (tiek Delyje, tiek Udaipūre, tiek Amdavade), jiems ir nereikia, paprastai klientai patys ranka rodo, kur važiuoti.

Prie pašto taip ir neprivežė, bet rado tą Reliance kino teatrą, visai šalia mano viešbučio. Pasiklausinėjau žmonių, pašto niekas nežino, nekalbant apie turizmo centrą. Vienas inteligentiškas senukas labai norėjo man padėti, vedžiojo po krautuves ir klausinėjo pardavėjų tol, kol neišsiaiškino, kur tas paštas. Palydėjo mane sakydamas, kad "Amdavad is good". Pašte prisipirkau pašto ženklų. Aptarnavo tokia gražuolė, tiesiog akių negali atitraukti. Ir angliškai puikiai kalba.

O aš neprarandu vilties rasti tą turizmo informacijos centrą. Žemėlapis visai neteisingas, man vienas protingas vaikinas mobilių telefonų parduotuvėje pasakė. Parodė daug klaidų, net gatvių pavadinimai neteisingai užrašyti. Turizmo informacijos centro jis nežino, bet žino vieną turizmo kontorą, ten ir parodė man kelią. Toje kontoroje nusipirkau bilietą į pajūrio kurortą Diu, į miegamąjį autobusą, tokiu dar nesu važiavęs. Ant bilieto užrašė instrukcijas gudžarati kalba, kad rikšistas žinotų, kaip mane iš viešbučio iki autobuso nuvežti. Išvykstu ketvirtadienio vakare, kelionė truks dešimt valandų, sumokėjau 330 rupijų.

Kur turizmo informacijos centras firmoje nežinojo, greičiausiai visai nėra tokio, nes turistų čia mažai. Patarė aplankyti kelias mečetes ir nueiti prie apvalaus tvenkinio, daugiau nieko įdomaus nėra.

Paslampinėjau vakarinėmis Amdavado gatvėmis, visur prekiauja, visur specializacija. Elektronikos gatvę aplenkiau, pavaikščiojau po kanceliarinių prekių gatvę, knygynų gatvę, saldumynų gatvę, prieskonių gatvę, neaiškių dalykų gatvę. Nufilmavau, kaip daro arbatą. Į verdantį pieną suberia arbatžolių miltelius, cukrų ir prieskonius iš paketėlių, panašių į naano, kur visur pardavinėja. Pavirina pamaišydamas putojantį skystį, perkošia per skudurą į stiklinėlę. Vietiniai geria susipylę į lėkštelę. Pabandžiau ir aš. Daviau 10, gavau 5 grąžos.

Grįždamas nebetoli savo viešbučio radau Rozetės akmenį - banko užrašus gudžarati ir hindi kalbom. Dabar jau aiškūs rašybos skirtumai, nesunku iššifruoti: Viršuj, žinoma, gudžarati, apačioj hindi.
Ir dar vienas:

Vakarienei užsisakiau tiktai lasi su papadais, nebenoriu persivalgyti. Dar ir teisingo citrinos vandens su druskele.