Atsibudau dešimt minučių iki žadintuvui sučirškiant - mano vidinis žadintuvas veikia patikimai. Dar turiu laiko pasivartyti ir pamąstyti. Nereikia pykti ant Indijos. Visur žmonės tokie. Mano tautiečiai net nesivargintų makaronus kabinėdami - plyta per galvą ir pasiimtų ko reikia. Tokie dalykai itin retai atsitinka milijardinėje Indijoje.

Atsisveikinau su viešbučio šeimininku. Jis man bilietą iki Ahmedabado dar vakar buvo parūpinęs, jis ir rikšą nuvešiančią iki stoties surado, tiesa, jos motoras niekaip užsivesti nenorėjo, reikėjo nuo kalnelio pastumti. Už tai ir kainavo kiek brangiau - sumokėjau 60.

Udaipūro autobusų stoties taip ir nepamačiau - atvežė į kažkokį kiemą prie Eagle Travels agentūros, ten sakė laukti. Indijoje nepaeisi nei trijų metrų nesusidūręs su kokia nors parduotuvėle, tai patogu, visokių skanėstų prisipirkau kelionei:

Tik pusvalandį tepavėlavęs ir autobusas pribuvo. Ne ten prie agentūros, kur laukiau aš, vokietukų porelė ir keletas vietinių keliautojų. Reikėjo puskilometrį dardėti su čemodanios stoties prieigų klaidžiais kiemais paskui atėjusį mūsų atsivesti vairuotojo padėjėją. Indijos autobusuose kartu su vairuotoju važiuoja mažiausiai trys padėjėjai. Autobusas didelis, švarus, tvarkingas. Ant bagažo kreida užrašė vietos numerį. Mano 23-čią vietą kažkodėl pakeitė į penktą, kur kondicionierius veikė, nors susimokėjęs buvau už nekondicionuotą (300).

Pustrečio šimto kilometrų lėkėm penkias valandas per kalnus vingiuojančia tvarkinga, nauja autostrada. Susidarė įspūdis, jog Indijoje keliai geresni, nei Rytų Lenkijoje.

Įvažiuojant į Gudžarato valstiją jautiesi lyg sieną kirsdamas: postas su kareiviais, šlagbaumai. Prasideda užrašai gudžarati kalba - jos ir raštas kitoks negu hindi - ne davangiri besiraitantys varvekliai po stogeliu, o savi kringeliai, labiau į tailandiečių raštą užnešantys.

Tik įvažiavę į Gudžaratą sustojom priešpiečiams. Suvalgiau samosą pyragėlį su pomidorų padažu ir pipirėliais, dešimt rupijų sumokėjau.

Autobusas keleivius ne į stotį atvežė, o kažkur gatvėje paleido, sakė, toliau nebeveža. Iš karto apniko rikšų vairuotojai, grūdasi prie autobuso durų, praeiti neleidžia.

Ir mane vienas pasigavo, viešbutin veža. Pasakiau, kad vežtų į Hotel Sahil, Relief Rd. gatvėje prie Advance konoteatro. Gerai, sako, žinau, kur tai yra. Nuvežė prie visai kito viešbučio, sako tas geresnis. Nelipu iš rikšos, tegul veža ten, kur aš pasakiau. Rikšistas prisipažino, kad nežino, kur mano viešbutis. Nieko tau nemokėsiu, sakau, jei nori, kviesk policiją. Gerai, sako, nuvešiu į tą Relief gatvę, bet ten nerasi viešbučio. Dar vienas vaikinukas prisėdo šalia vairuotojo, padės viešbutį rasti. Atvarėm į Relief Rd., gatvę, kur turi būti daug viešbučių, kaip rašo Lonely Planet. Iš tikrųjų, Hotel užrašų pilna. Parodau su pirštu, vairuotojas stabteli, jo padėjėjas jau skuodžia laiptais pranešti, kad klientą atvežė, kad pinigų duotų. Taip nežaidžiu, sakau, šito viešbučio jau nebereikia, kai prie kito privažiuosim, jūs abu liekat rikšoje.

Apvažiavom tris. Vienas pigus, bet labai prastas, kitas brangus bet prastas, trečias geresnis ir ne toks brangus. Pasidėsiu čia daiktus ir grįšiu po valandos, sakau. Nesutiko. Pavargau ginčytis, gerai, sakau lieku nakčiai.

Viešbutis prabangus, trijų žvaigždučių. Kambaryje net langas yra, o kas svarbiausia visai patogus stalelis darbui. Kainavo 550, bet kai paėmė 600 grąžos nedavė, sako duos išsikraustant. Visi pataria niekada viešbučiuose nemokėti į priekį, bet aš pavargau ginčytis.

Išėjau po miestą paslampinėti. Karšta, tvanku, kaip pirtyje. Gatvę pereiti vargas didžiausias. Kas antras namas mobilių telefonų parduotuvė, bet mano SIM kortelės papildyti niekur nenori. Vienoje vietoje siūlo pirktis naują SIM, man visai apsimokėtų, sutaupyčiau kokius 500 rupijų per mėnesį nuo roamingo tarp valstijų. Bet pradėjus pildyti popierius išsiaiškino, kad negalės man to SIMo parduoti šiandien, reikia kažkokių papildomų leidimų, kažkokios pažymos iš viešbučio, kur apsistojau. Apsieisiu be gudžaratiško numerio, juolab Diu teritorijoje vėl pradės taikyti roamingą, o ten, gali būti, ilgai pragyvensiu.

Apėjau dar keletą viešbučių. Keista, pusėje iš jų nebuvo laisvų kambarių. Radau vieną panašų į tą, kur Delyje ilgai pragyvenau - toks pat balkonas - terasa. Kambary trys lovos, visos man. Daug dulkių viduj ir karšto vandens nėra, bet sako atneš karšto kibirą vos man užsinorėjus, bet kuriuo paros metu. Kainuoja 350. Hotel Cadilac tas viešbutis vadinas. Šeimininkas labai draugiškas, persikelsiu čia rytoj.

Ilga gatvė tas Relief Rd. Didelė jos dalis prie stoties specializuota elektronikos parduotuvėmis. Jų šimtai. Ten nusipirkau kištuką, kuris tvirtai laikosi indiškoje rozetėje, o jame tvirtai laikosi europietiški laidai. Taip ir iki geležinkelio stoties priėjau. Ten turizmo informacijos kioską radau. Palaukiau dešimt minučių, kol ten sėdintis vaikinas baigs telefonu plepėtis, paklausiau, ar turi kokį miesto planelį. Neturi. Ar gali kokį turą pasiūlyti? Negali. Ką čia iš viso galiu sužinoti, ar nusipirkti? Nieko, atsako.

Šeštą čia dar šviesu, bet sutemsta staigiai. Grįždamas viešbutin šviežių sulčių atsigėriau už 10 rupijų - dvigubai pigiau, nei Delyje ar Udaipūre. Marškinius nusižiūrėjau, tokie, kokių man reikia, su užsegamom kišenėlėm, bet paprašė 650, per brangu. Labai jau šikarna parduotuvė su kondicionieriais, rasiu pigesnę.

Viešbutyje pavakarieniavau. Lassi skanus, thalis nuostabus, vos įveikiau, tokia didžiulė porcija. Oficiantas nesitraukia nuo manęs, laukia, ko dar užsinorėsiu.

Taip ir prabėgo mano pirmoji diena Gudžarato valstijoje Ahmedabado mieste (kitaip jį dar Amdavadu vadina). Nenorėčiau užsibūti šiame didmiestyje, bet iš patirties žinau, kad pirmas įspūdis dažniausiai apgauna. Pamatysim.