Šiąnakt nemiegojau. Iš pradžių nuotaiką sugadino tai, kad paukštelėjo ir užgeso ką tik pataisytas mano kompo adapteris. Kaip gerai, kad turiu kitą, gatvės meistro elektronikos fakyro sumeistravotą. Paskui visokios nemalonios mintys pradėjo lįsti galvon. Kažkas negerai su mano etikos dalykais - vis puikybė prasimuša, kažkoks savęs sureikšminimas. Visi tie rašinėjimai jau nebe mano minčių tobulinimo pratybos, o kažkoks pasidemonstavimas: skaitykit šalčių sukaustytoje Lietuvoje, kaip aš puikai leidžiu dienas stebuklų šalyje, pavydėkit.

Blogos mintys, kaip ir blogi darbai, susilaukia atitinkamo atpildo. Ne sudegusį adapterį galvoj turiu, tai tik nuotykis, tik eilinis nepatogumas. Blogesni dalykai bręsta, jaučiu, susiję su paliktais artimais žmonėmis Lietuvoje. Gali būti, kad jie savo poelgiais parodys man mano tikrąją vietą.

Tokia bloga nuojauta neleido užmigti iki pat ryto. Daugiau gulėti negaliu, reikia keltis, viešbučio šeimininkui pažadėjau pirkti turą po Udaipūro istorines ir kitas vietas, kur dar nebuvau buvęs.

Iš pradžių nuėjau į tą interneto kavinę, kur adapterį buvo sutaisę, paėmė dar sykį taisyti, sako vakare sužinos, ar tai įmanoma. Turėtų nemokamai, turėtų būti kažkokia garbės garantija. Bet čia Indija, čia pinigus lupa iš tavęs kas minutę visais būdais. Įspėjau, kad rytoj ryte išvykstu, pinigų daugiau nesiruošiu mokėti, jeigu vakare neatgausiu pataisyto adapterio, mano nuomonė apie jų kontorą nukris žemai (kaip dar galiu pagrasinti...). Bet jei sutaisys ir dar nemokamai, išgarsinsiu juos visiems, visais internetiniais kanalais. Sunkią užduotį daviau, šiandien sekmadienis, niekas nedirba.

Užsukau dar į viešbučio restoraną kompo pasikrauti (mano kambaryje elektros eilinį kartą nėra), arbatos atsigėriau, paštą pasitikrinau. Don't worry, no hurry, ramina atėjęs šeimininkas.

Apačioje jau rikša laukia, sako pavežios po ypatingas, turistų nelankomas vietas. Įspėjau jį, jei bandys vesti į nors vieną parduotuvę, negaus nė cento iš manęs. Turiu pripažinti, šį kartą nieko nesiūlė pirkti, parodė tikrai įdomias vietas, nepagailėjau sumokėjęs jo paprašytus 400 rupijų už keturių valandų turą. Vienas dalykas nelabai patiko: kas minutę sustodavo paplepėti su kitais rikšistais, ilgai telefonu užsikalbėdavo, aš turėdavau jo rikšoje ilgai laukti. Bet toks darbo su klientais stilius būdingas visiems indų tarnautojams, ne tik gidams.

Iš pradžių atvežė prie kito ežero krašto, iš kur miestas matosi. Ten vietiniai mėgsta savaitgaliais iškylauti, kupranugariais pajodinėti.

Paskui atvežė prie didelės džainistų šventyklos, švetambar pakraipos. Ten virš šimto koplyčių ir koplytėlių (nežinau, kaip ir pavadinti tas vietas, kur tithankaros sėdi ar stovi šešliuose, tik baltos akys švyti). Bevaikštant mane vienas jaunuolis pakvietė kažkur eiti. Sakau, kad nenoriu gido. Tave guru pas save kviečia, sako. Atvedė į didelį kambarį šventyklų komplekso šone, ten ant kilimo toks inteligentiškos išvaizdos senukas sėdi balta paklode apsivyniojęs. Per vertėją (pats angliškai nekalėjo, matyt, tvarka tokia) išklausinėjo iš kur aš, ką čia veikiu. Tik spėjau pasakyti, jog mane žavi ne tik džainistų ahimsa (nežudymas), bet ir tolerancija, man pasiūlė arbatos, o aš mandagiai atsisakiau. Pasiūlė kavos, taip pat atsisakiau. Tikriausiai negerai pasielgiau, reikėjo pasivaišinti. Guru kažką pasakė padėjėjui, tas palydėjo mane iki šventyklos išėjimo. Dar nesu pasiruošęs bendrauti su džainų išminčiais, nors pirmasis sutiktas pats bandė rodyti savo iniciatyvą. Gal pajuto mano netikusią nuotaiką, sukeltą blogų minčių ir nuovargio. Nefotografavau ten, negalima.

Po to nuvažiavom į maharadžų kapines. Kiekvienas palaidotas po tokiu pastatu, antkapiu nepavadinčiau, greičiau koplyčia ar kokia maža šventyklėlė, tik be statulų ar paveikslų. Tokių statinių daug, kai kurie gana dideli, galima užlipti basam išsiavus, nuo jų gražus vaizdas atsiveria. Yra vyriška ir moteriška kapinių dalis, šeimų kartu nekavoja.

Išeidamas sumokėjau prie durų stovinčiam kareiviui dešimt rupijų, kaip buvau gido primokytas.

Paskui po turgų pavaikščiojom. Jei apsigyvenčiau šiame mieste, kasdien skanias salotas daryčiausi, ingredientų nepritrūktų, dar kuo nors paįvairinčiau. Nors Indijoje pačiam ką nors darytis neapsimoka, netgi nevisai etiška. Geriau samdytis virėjus, duoti darbo vietiniams.

Įspūdingai atrodė medaus saldumynų prekystalių eilė, prekės aplipusios spiečiais didžiulių širšunų, tokių nebuvau matęs Lietuvoj.

Paskui nuvežė į lėlių muziejų. Radžastanas gardėja savo lėlėmis ir lėlių teatrais. Ten pažiūrėjau penkias minutes trunkantį vaidinimą, nors juokingas buvo, bet nepralinksmino manęs, vis ta bloga nuotaika nepraeina. Be lėlių dar buvo Radžastane ir kitose valstijose gyvenančių genčių tautinių rūbų ekspozicija, vietinių dievų (Kalabheru, Kalakamata, Čanandamata, Gunamenu, Rebaridev, Lulafulan, Suharbaba ir kitų) skulptūros. Bilietas nebrangus, tik 35 rupijos, duodu 50, sako išeinant grąžą atiduos. Nežinojau, kad išėjimas visai kitoje pusėje, toli nuo įėjimo. Niekas nebegrįžta toli dėl 15 rupijų, muziejaus darbuotojai tuo naudojasi. Indijoje reikia turėti daug smulkių banknotų ir monetų, čia grąžos dažnai neturi. Ten nefotografavau, tam reikia atskirą nepigų bilietą nusipirkti.

Paskui nuvažiavom apžiūrėti Princess Garden - Maharadžos rūmų moterų sodus, ten anksčiau vyrai nebuvo įleidžiami. Veikiantys fontanai, palmės, tvarkinga žolelė - atgaiva dūšiai. Galėčiau čia kompą atsinešęs darbuotis. Įėjimo bilietas tik penkios rupijos.

Turo pabaigoje man parodė kitą ežerą, taip pat gražų, observatorija ant kranto, poilsiautojus kupranugariais jodina.

Turas baigtas, padėkojau rikšistui, atsiskaičiau, užlipau ant stogo padirbėti valandėlę.

Įsikalbėjau su kanadiečiu, čia keletą mėnesių besitūsuojančiu. Po Indiją jis keliauja jau pusantrų metų. Jo vardas Anan, pridėjus -as, beveik kaip mano gaunasi. Kanadon grįžti ketina tik liepos mėnesį. Jis turi specialų indiškos kilmės piliečio pasą, jis duoda galimybę po Indiją keliauti 15 metų, net dirbti čia oficialiai. Ananas domisi sanskritu, todėl žino truputį apie lietuvių kalbą. Radom įdomių temų paplepėjimui. Prie mūsų prisijungė prancūzė dirbanti recepšene, truputį vėliau viena norvegė. Nuėjom kartu į Green Room užeigą, iš ten gražus vakaro vaizdas matosi. Aš geriu sultis, kurios vakar man patiko, Ananas alų ir indiškas įdomias cigaretes rūko.

Nors ir indų kilmės, Ananas visai nepanašus į indą, greičiau į vieną pažįstamą lietuvį esperantininką. Panašiai kaip jis vaikšto, kalba, krizena nuolat. Gal tu turi giminių Kaune, domiuosi. Nežino tokio miesto.

Paskambino Maksas, prašo, kad užsukčiau prie rūmų nors minutėlei, dovanėlę turi atsisveikinimui. Maišelį man įteikė, ten Kašmyro šalis, DVD su Sai Babos klipais (ne to Sai Babos, pas kurį Lietuvos ir Rusijos piligrimai traukia, o to tikrojo, kur prieš šimtą metų gyveno ir tikrus stebuklus darė, o ne kažkokius pelenus iš rankovės barstė), dar miesto atvirukų pridėta. Pasisodino į savo rikšą ir veža arbatos pagerti prie miesto parko, sako, reikia man pamatyti, kaip gražiai jis vakare atrodo. Dar pakeliui nupirko didžiulį poką paano paketėlių Lietuvon parsivežti. Dėkojau už puikias dovanas, nenorėjau ir imti, pats tai neturiu ko padovanoti (nemanau, kad lietuviškos duonos kepalas tiktų). Maksas sako, kad kaip draugas turiu dovanas priimti, įsižeis kitaip. Pagėrėm arbatos, pavaikščiojom aplink fontaną parke. Sakau, kad metas atsisveikinti, nes rytoj anksti keltis reikia. Maksas ilgai nevežė manęs namo, ilgai aiškino, kad ketina rytoj pradėti naują verslą, žada vieną restoranėlį pirkti, dėl to parduos rikšą - savo geriausią pagalbininką, bet jam vis tiek trūksta pinigų, todėl aš, kaip jo geriausias draugas, turėčiau jam paskolinti kokius 200,000, atiduos per mėnesį. Na, bet šimtą tūkstančių, bent dvidešimt, iš kitų susirankios. Dar reikia pinigų ir jo mamos širdies operacijai, jis ir butą turės parduoti, turės eiti į gatvę gyventi... Ilgai makaronus kabino.

Buvau taip apsidžiaugęs tomis Makso dovanomis, maniau iš visos širdies, maniau, kad čia pirmas indiško svetingumo atvejis per mano trijų savaičių buvimą šioje fantastinėje šalyje. O dabar lyg į dūšią priš..ko. Koks aš blogas, atseit, mane taip visur vežiojo, į savo namus vedėsi, vaišino, o aš nenoriu padėti, truputį pinigų paskolinti. Primečiau mintyse, kiek tos dovanos galėjo kainuoti, padaviau keletą šimtinių. Kad neatrodytų kaip išmalda, pridėjau popierėlį su savo adresu, sakau, atsiųsk man savo pieštą atviruką. Atsiprašiau, kad negaliu jam padėti ir nuėjau namo pėsčias su priš..ta dūšia.

Nejaugi visi indai tokie? Reikia greičiau bėgti iš didmiesčių, iš turistinių vietų, važiuoti ten, kur normalūs žmonės gyvena.

Užsukau į vis dar veikiančią interneto kavinę prie viešbučio. Spėkit, ar adapteris buvo pataisytas? Gerai, kad dar sugedusį atidavė, kad niekur išvežę nebuvo.

Prieštaringos mintys apie Indiją. Ir supykstu ant jos smarkiai ir žaviuosi be galo. Bet juk ir su mylimu žmogum taip būna.