Iš vakar dienos pokalbio alubaryje sužinojau, jog Vynu (wine) Indijoje vadinamas bet koks alkoholinis gėrimas, išskyrus alų.

Gudžaratai sveikinasi taip, kaip ir hindi kalbantys, sako namaste. Ir atsisveikindami sako tą patį žodį. Namaste reiškia ir labą dieną, ir viso gero. Dar viena hindi ir gudžarathi kalbų keistenybė, kad sąvokos rytoj ir vakar sakomos tuo pačiu žodžiu. Štai kodėl indai dažnai daro tokias klaidas angliškai kalbėdami: "I will come yesterday", arba "I was there tomorow", pats tai ne kartą girdėjau.

Gudžaratai kai sveikinasi dar pasako "kem če?", kas reiškia "kaip laikaisi?" Atsakyti reikia "madžema", arba "džai matadže" t.y. ok.

Indijoje šimtai kalbų, tūkstančiai tarmių. Hindi toli gražu ne visur supranta. Apie skirtingas kalbas čia daug anekdotų pasakoja. Bengalai kalba šveplai, tad anglų laikais jie himną giedodavo "god shave the Queen", o tamilai juos gėdindavo "same, same", tie tai "š" neištaria.

Televizijos kanalai čia kitokie, negu Delyje. Pasigedau Punjabi TV, užtat yra daug induistinių religinių kanalų, kur ištisai pamokslus sako ir šventas giesmes gieda. Dažnai klausausi govindistų-gopalistų (krišnos gerbėjai, bet ne tie, kur Europoje gatvėmis vaikšto) jauno pamokslininko H. H. Šri Šri Ravi Šankaro (nepainioti su žymiu muzikantu). Pamokslautojų televizoriuje daug ir visokių. Viename kanale ištisom valandom kalba kokių 15 metų mergaitė, kituose vos beprakalbantys senoliai. O dar viename kanale sėdi tokia moterėlė, ją babosa vadina, ji tai nekalba, o tik muzikantų ir dainininkų klausosi. Po kurio laiko babosa pradeda purtytis, o publika rėkia ekstazės apimta. Paskui babosa atsigauna, ją apiberia gėlėmis, apkabinėja šimtais girliandų, priėjęs daktaras jos pulsą patikrina.

Karščiuoti truputėlį pradėjau, nejaugi persišaldyti sugebėjau. Nuo to galima gydytis vaistais, bet galima ir kitaip. Reikia pavaikščioti prie jūros ir pakvėpuoti jodo prisotintu oru. Esu bandęs taip gydytis, padėjo. Dar ir arbatos karštos išgerti, geriausiai su imbieru.

Nuėjau link jūros dar sykį bandydamas tiesiausią kelią rasti. Ir šį kartą nepavyko, vėl nuklydau į šoną. Diu labai klaidus miestas, panašiai kaip Vilnius ar Venecija.

Įlipau vandenynan pabraidyti, sūrus vanduo pradėjo kojas graužti. Pastebėjau, kad nuo vakarykščio naujųjų sandalų bandymų tarpupirštyje pūslės atsirado. Gerai, kad neišsiruošiau su jais į ilgesnę išvyką. Taisyklė, kurios nevalia pamiršti: niekada nepradėk keliauti su naujais batais.

Pajūry paukščius pafotografavau. Gervė labai graži.

Salelėje prie kranto kažkas vertikalią anteną išsikėlė:

Kas ras šioje nuotraukoje mane, gervę ir Mėnulio pilnatį?

Grįždamas užsukau į Nilešo svečių namus, užlipau ant stogo, ten Anandą sutikau besidarbuojantį virtuvėje. Reikia kažkaip pragyvenimui užsidirbti antrus metus keliaujant, ne visi gali keliaudami dirbti su kompais. Priguliau prie žemo stalelio pagalvėm apstatyto. Užsisakiau sriubos, sviestinio naano ir itališkų salotų, nuo indiškų green salad jos skiriasi tuo, kad alyvuogių aliejaus užpilta (iš kur jo gauna, čia parduotuvėse mačiau tik arachisų ir garstyčių aliejų). Jaukus restoranėlis ant stogo, gal čia Naujuosius Metus sutikti?

Kai pasakiau, kad planuoju aplankyti Džunagadho šventyklas, Anandas pasisiūlė kartu važiuoti. Gal taip ir padarysim, nors labiau mėgstu bastytis vienas.

Daug įdomių dalykų man papasakojo šis indų kilmės kanadietis. Pasirodo, netoli nuo Nagoa (kartais rašo Nagwa) pliažo yra išlikęs parsų tylos bokštas (jų viršūnėse laidodavo mirusius, juos grifai sulesdavo). Diu, kaip ir Surate tie Zaratustros pasekėjai gelbėjosi nuo musulmonų persekiojimo. Anandas pažįsta dvi merginas parses. Jei Indijoje ieškočiausi žmonos, geriausiai vesti parsę. Induistės vengia prasidėti su europiečiais, jas ir jų tėvus už tai pasmerktų aplinkiniai - nevalia tekėti už kitakasčio, dar blogiau už visai bekasčio svetimšalio. O parsų bendruomenėje atvirkščiai - mišriatautės santuokos skatinamos, nes parsų mažai, jie nenori išsigimti. Ypač vertinami baltaodžiai europiečiai jaunikiai ir nuotakos, balta odos spalva čia labai vertinama, ypač parsų.

Kai XIII amžiuje čia iš arabų nukariautos Persijos atplaukė parsų laivai, vietiniai maharadžos jų nenorėjo priimti, sakė, kad negalės tiek daug žmonių saloje prasimaitinti. Parsai paprašė, kad jiems tik pieno duotų. Kitą dieną pieną grąžino, indai stebėjosi, kodėl tas pienas svečiams netiko. Patys paragavo grąžintą pieną, pasirodo jį parsai pasaldino. Tas indams labai patiko, mat cukraus iki tol jie nežinojo, ir leido parsams pasilikti. Nuo tų laikų Gudžarate visur paplito cukrus, deda jį beveik į kiekvieną patiekalą, saldu - reiškia skanu. Tokią istoriją ar legendą man papasakojo Anandas.

Prie mūsų prisijungė čekas keliautojas, vėliau ir juodaodis psichologas iš JAV. Vardų dabar neprisimenu, vėliau pasitikslinsiu, tikiuosi dar ne kartą susitikti su šia gera kompanija. Stebėjomės ypatingai keistu sutapimu: visi keturi prieš tai (skirtingu laiku) gyvenome Udaipūre, Hanuman Gath viešbutyje. Stebėtinai daug sutapimų man čia nutinka. Indija stebuklų kraštas.