Mano Indija MMX+

įkvėpimo gaudytojo dienoraštis

atgal toliau Keturiasdešimt trečioji diena 2010.12.19

Kelionė su nepatogiais batais palei miesto sieną

« pradžion

pabaigon »

Niekam tikusius batus vakar nusipirkau. Spaudžia, plastmasė kieta. Pabandžiau pratampyti ir suplėšiau. Gerai, kad turgus šalia, dar vienus įsigijau, brangesnius, už 150 rupijų (8,6 Lt). Šį kartą kruopščiai matavausi, atrodė niekur nespaudžia. Dar kelnes nusipirkau už 170, patogiau po namus tintis nei su šortais.

Pavakare išėjau naujųjų sandalų išbandyti ir surasti trumpiausią kelią iki Džalandaro pliažo. Trumpiausias kelias turėtų vesti siauromis senamiesčio gatvelėmis. Nuklydau kažkur į šalį, užtat portugališką-indišką architektūrą patyrinėjau, gražių vaizdų prifotografavau.

Prie kiekvieno namo palei gatvę paaukštinimai padaryti, lyg suoleliai žmonėms pasėdėti ar šuneliams pagulėti, tik karvės ant jų netelpa.

Galvojau, kad jau esu matęs visas žymiausias Diu vietas, bet radau dar vieną. Išlindau prie gražių raudonų vartų, šalia stadiono.

Nuo tų vartų einant palei miesto sieną link pliažo yra daug gražių vaizdų. Įspūdingai atrodo didžiulės uolos, nuo kurių buvo skaldomi akmenys miesto sienoms ir fortui statyti.

Indijos miestuose daug viešųjų tualetų, nors ir priimta gamtinius reikalus atlikinėti tiesiog gatvėje. Ant tų tualetų ne kažkokie neaiškūs trikampiai nupaišyti, o pavaizduoti dailūs tvarkingi ponai ir ponios. Nepamiršiu vieno portreto ant Amdavado tualeto sienos: nupieštas solidus dėdė su dideliais riestais ūsais, iš kišenėlės švarke šukos kyšo. Gaila, kad nenufotografavau.

Nepatogūs tie naujieji sandalai. Nepraėjus nei poros kilometrų padus pradėjo mausti, norėjosi basam išsiavus eiti. Ir tas strypelis, kur tarp pirštų įsikiša, naudos iš jo jokios, tik pirštus skaudžiai nuspaudė. Bet niekur neradau sandalų be to strypelio, reikės nupjauti. Būtų gerai rasti patogesnius sandalus, bet nenoriu jų prisipirkti, kaip telefono SIM kortelių. Gaila prakiurusių kaliošų-gavnostupų (ne gavnastopų, mane pataisė), kažin ar kada beturėsiu tokią patogią avalynę. Kroksų mada Industano dar nepasiekė, nemačiau jų didžiausiose Delio ir Amdavado batų krautuvėse.

O pliaže jau turiu savo mėgstamą suolelį, ant jo sėdėdamas saulę besileidžiančią palydžiu, apie gyvenimo prasmę pagalvoju.

Prieš miegą į barą užsukau, su alaus gėrovais iš Unos susipažinau. Apie gudžarathi kalbą daugiau sužinojau.

Geografinis nukrypimas Nr 2. Radžastanas ir Gudžaratas

Čia pasistengiau sužymėti svarbiausias Radžastano ir Gudžarato valstijų vietas, gal būt dar svarbesnės liko nepažymėtos. Trumpas subjektyvus sąrašas, nesiremiu jokiais šaltiniais, tik tuo, kas užsiliko galvoje iš bendro išsilavinimo, ankstesnių paskaitinėjimų ir jau atsiradusios mažytės patirties.

  1. Džaipūras. Chaotiškas didmiestis, dar vadinamas Rožiniu miestu (Pink city). Sako, kad visus senamiesčio namus rausvai (svetingumo spalva) nudažyti liepęs vietinis maharadža Velso princo vizito proga XIX a. Daugybė fortų, rūmų, turgaviečių, brangakmenių pardavėjų, astrologų, ubagų, dramblių, turistų.
  2. Adžmeras ir Puškaras. Miestai atskirti vingiuotu Gyvatės kalnu. Į Adžmerą renkasi musulmonų piligrimai, į Puškarą - induistai. Sako baigęs kurti Žemę Brama numetė lotoso žiedą, iš jo atsirado Puškaras. Kasmet lapkritį čia vyksta kupranugarių jomarkas (būčiau suspėjęs, jei ten būčiau važiavęs vos tik atskridęs, neužsibuvęs Delyje). Abu miestus gausiai lanko baltieji turistai.
  3. Udaipūras. Savaitę prasitryniau šiame nuostabiame mieste prie Pičolos ežero tarp kalnų.
  4. Abu kalnas. Į šį kalnų kurortą 1,2 km aukštyje nuo vasaros karščių bėga pasislėpti aplinkinių miestų gyventojai. Čia renkasi džainistų piligrimai į didelį šventyklų kompleksą.
  5. Bikaneras Šis dykumos miestas su siauromis viduramžiškomis gatvelėmis pastaruoju metu pradeda traukti turistus kupranugarių safariais.
  6. Džodhpūras. Vadinamas Žydruoju miestu, nes namai tokia spalva nudažyti. Sako, čia antikvaro kolekcionierių rojus. Dar sako, čia galima nusipirkti kelnes, panašias į maišą su rankovėm, hipiai ir japonų turistai tokias nešioja, bet Delio turistų turguose tokių neradau pirkti.
  7. Džaislameras. Legendomis apipintas miestas iškilęs Taro dykumos smėlynuose. Vadinamas Auksiniu miestu, matyt dėl to, kad daug turtų susikrovė miestiečiai iš prekybos - pro čia ėjo pagrindinės karavanų trasos tarp Indijos ir Vakarų. Turistus čia traukia įspūdingas fortas su 99 bastionais (verta aplankyti, kol vietiniai neišardė savo statyboms), maharadžų rūmai, džainistų šventyklos ir kupranugarių turai nuo kelių valandų iki kelių savaičių trukmės.
  8. Ahmedabadas, arba Amdavadas. Didmiestis be turistų. Prabuvau kelias dienas, man patiko. Dar čia sugrįšiu į aitvarų festivalį. Norėčiau dar aplankyti greta esantį Gandinagaro miestą - Gudžarato sostinę, Saulės šventyklą, Harapos ir Mohendžo-Daro civilizacijos griuvėsius neseniai atkastus Lothale.
  9. Vadodara arba Baroda. Universitetinis miestelis (tik pusantro milijono). Didelis muziejus. Netoli Čampaneras - ant kalno išaugęs Unesco saugomas miestas su pilimis, induistų šventyklomis, mečetėmis.
  10. Suratas. Čia besigelbėdami nuo musulmonų persekiojimo buvo apsistoję parsai, jie ir įkūrė šį miestą. Paskui parsai persikėlė į Bombėjų, o Suratas patapo pagrindine keliaujančių į Meką Indijos musulmonų apsistojimo vieta. 1994 m. pripažintas nešvariausiu Indijos miestu, tuomet čia buvo kilusi maro epidemija. Po to greitai pasitaisė ir dabar laikomas vienu švariausių ir tvarkingiausių Indijos miestų. Tekstilės industrijos ir deimantų prekybos centras. Sako čia galima prisipirkti pigiausių ir geriausių sarių bei kitų indiškų drabužių moterims.
  11. Damanas. Buvęs portugalų anklavas, kaip Diu. Ir čia plūsta ištroškę gudžaratiečiai pagerti, nes Gudžarate sausas įstatymas, o Damano ir Diu teritorijoje laisvai pardavinėja pigų alkoholį. Didelė tvirtovė, keletas bažnyčių, Mahaviros džainistų šventykla. Nuo Diu skiria sąsiauris, bet keltai neplaukioja, reikia važiuoti aplinkui autobusu visą naktį arba visą dieną. Sako pliažai Damane labiau užteršti, negu Diu. Netoli yra dar vienas egzotiškas mažai kam žinomas administracinis darinys - Dadra ir Nagar Haveli teritorija.
  12. Kachchh, kitaip Kuch (Kačas). Indijos laukiniai Vakarai. Didžiuliai druskingi dykumų plotai, svetingi kaimeliai, įdomūs, turizmo kol kas nepagadinti žmonės. Marga etninė ir religinė sudėtis. Čia dažniau, nei kitur galima sutikti tikrųjų džainistų asketų. Kaip norėčiau čia apsilankyti... Nespėsiu šiemet, atvyksiu kitais metais, jei galėsiu. Norint privažiuoti arčiau Pakistano sienos reikia leidimo, ten jau karinės bazės prasideda.
  13. Katiavaro pusiasalis, Sauraštra. Pasistengsiu patyrinėti šį kraštą. Jam bus skirtas atskiras geografinis nukrypimas.
  14. Diu. Čia dabar mano namai.

Šitas mano dienoraštis nepretenduoja į kelionių po Indiją vadovą. Čia yra ir netikslumų ir klaidų. Čia tik subjektyvūs pastebėjimai ir asmeniniai išgyvenimai - tai, kas tuo metu šovė į galvą. Jei norite parašyti atsiliepimą, spauskite čia...