Jau turiu pastovią pusryčių vietą, pietauju namuose prie darbo stalo, vakarieniauju eksperimentuodamas. Štai tipiški pusryčiai šalia Harešo lassi užeigos: Šitie pyragėliai turi įdarą, vieni iš bulvių, kiti iš kitokių daržovių. Geltoni gabalėliai primena tortą pagal skonį ir konsistenciją. Dar yra pakepintų žalių pipirėlių, smulkiai pakapotų kopūstlapių su svogūnais. Apyaštrio saldžiasūrio mirkalo dubenėlis. Ir viskas už 10 rupijų (pusę lito). Dar arbatos už penkias rupijas ir sočių pusryčių kaina sutelpa į litą. Bet aš susigundau dar vieną litą išleisti skanaus lasi stiklinėlei, tą sūrų nenusakomos konsistencijos jogurtą Harešas pardavinėja šalia.

Bevalgydamas pastebėjau, jog paštas dirba. Šeštadieniais čia viskas dirba pilnu tempu, bet penktadieniais nelabai.

Po turgų paslampinėjau. Šeštadieniais jis veikia nuo dešimtos ryto, po pietų daržoves baigia pardavinėti, bet šmutkėmis prekiauja iki vienuoliktos vakaro.

Pavakare išėjau pasivaikščioti į Vakarus, link Džalandaro pliažo. Praėjau pro prašmatnų viešbutį. Vienintelis viešbutis saloje su liftu. Jis ir baseiną turi.

Praėjau pro Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią. Į ją didžiuliai laiptai veda. Dabar čia ligoninė veikia, bet, sako, pamaldos kartais vyksta.

Netoli pliažo užlipau į apžvalgos aikštelę, iš ten gražus vaizdas į Rytus: ir į Vakarus:

Apžvalgos aikštelės pavėsinėje pirmą kartą pamačiau lankytojų įrėžtus užrašus.

Indijoje, skirtingai, negu Europoje, ant sienų ir tvorų bet ko nerašinėja, tik pavadinimus, reklamą ir šventų tekstų fragmentus. Grafiti visai nėra. Net tualetuose klientai ant sienų nerašinėja, Europoje šios rūšies liaudies meno buvau prifotografavęs tiek, kad nemažai parodai užtektų.

Pliaže pasigrožėjau vaiko nupieštu indiško stiliaus paveikslu ant smėlio:

Prisėdau ant suolelio smėlio iš kaliošų išsikratyti. Prie manęs priėjo jaunuolis ir pakvietė į barbekiu vakarėlį salos viduryje, netoli nuo mano ištyrinėto Nagoa pliažo, bet ne prie jūros, o prie sąsiaurio, kitoje pailgos salos pusėje. Sako, ten linksma, jei prisilinksminęs nebepajėgčiau namo grįžti, galėčiau pas juos medyje pernakvoti (jie namelį medyje turi). Reikės kada nuvažiuoti, ar Anandui pasiūlyti.

Grįžau per 20 minučių, radau tiesesnį kelią namo per siauras klaidžias senamiesčio gatveles. Užsukau į plastmasės krautuvėlę, nusipirkau dėžučių porą žirniams, kuriuos ketinu pirkti iš bobutės prie alubario. Bus patogiau, nei laikraštyje suvyniotus neštis.

Vakarienei vėl lassi pas Harešą. Ten pamačiau, kaip kepa baklažanus (tiksliau kažkokius jų giminaičius - Indijoje daug baklažanų rūšių, visokių dydžių, visokių spalvų). Tiesiai ant dujinės.

Vieno mano krokso-kaliošo padas prakiuro. Skylutės beveik nesimato, bet vis tiek dabar jis jau nebegali atlikti "gavnostopo" funkcijos, su juo jau neįlipsi bet kur, kojas išsitepsi. Ir smėlio pribyra. Gaila bus skirtis su jais, labiau gaila, negu fotoaparatą prarasti. Fotoaparatas atsigavo, o mano paties patogiausio gyvenime apavo nebesutaisysi. Teks palaidoti egzotiškoje Diu žemėje prie Arabijos jūros, Indijos vandenyno.

Grįžtant namo pro sutemusį turgų įsižiūrėjau į batų pardavėjo prekes, jis man ir įsiūlė naujus sandalus už 130 rupijų. Bijau, kad netoli su jais nueisiu, kojas nutrins, pūslės atsiras. Išbandysiu rytoj.