Laikas Diu bėga ypatingai: diena čia prasideda vėlai. Iki devynių ryto visai nėra ko veikti, net kaimiečiai turgelyje dar neprekiauja. Todėl, kad rytmečiai pajūryje šalti, tik apie 20 laipsnių, kartais dar mažiau. Sėdi visi susigūžę, laukia, kol Saulė įšildys aplinką iki visiems komfortiškų 30 laipsnių. Tik apie dešimtą viskas pradeda atsidarinėti. O iki tol net papusryčiauti nelengva rasti. Tiesa, Harešo palėpė jau devintą veikia, bet daug žmonių prisigrūdę, reikia ilgai laukti, kol tau arbatos išvirs. Pusryčiai saloje vyksta 10-12 val. Tada viskas atsigauna, suintensyvėja žmonių judėjimas. Bet apie pirmą vėl viskas nurimsta, užsidaro iki kokių keturių. 17-19 val. pats mieliausias laikas - Saulė nustoja kepinusi, nebespigina į akis, malonus vaikštinėjimui pavakario apšvietimas. Septintą jau tamsu, bet prekyba (išskyrus daržovių turgų) vyksta pilnu tempu iki pat devynių, dar ilgiau. Ir kontoros visokios taip vėlai dirba (išskyrus paštą).

Nusipirkau pomidorų maišelį rytiniame daržovių turguje. Tas maišelis ištuštėjo, kol bergždžiai ieškojau atidarytos prieskonių parduotuvės, pomidorus išdalinau iš paskos sekiojančioms ranką ištiesusioms senutėms. Rytais aplink turgų ubagauja senutės, vakarais apdriskę vaikai. Ubagų nedaug, lyginant su Deliu, čia ramybės oazė.

Radau turizmo centrą anksti (pusę dešimt) atsidarinėjantį. Jis uoste, pasirodo, ilgai ieškojau kitose vietose. Atvirukų čia neturi, gal visai nėra buvę atvirukų su Diu. Užtat žemėlapį nusipirkau už 10 rupijų, tokį visai nedetalų, neišvaizdų. Nemokamai pridėjo lankstinuką ir 2006 m. gruodžio mėn. Diu Liberation Day biuletenį.

Bedirbdamas pro langą pamačiau ir nufilmavau procesiją, renkančią lėšas mečetės statybai.

Šiandien pavaikščiojau po mažytę prieplauką, laivelių ir tinklų taisyklą.

Žuvis čia džiovina, bet nemačiau, kad kur jas pardavinėtų. Matyt čia visai nėra žuvų turgaus, sugautą laimikį pristato tiesiai restoranams.

Perėjau per tiltą į žemyną, ten pastovėjau minutėlę, apsisukau ir namo į salą. Salos pusėje toliau nuo miesto įlankos pakrantė užpelkėjusi, ten paukščių karalystė, ten Sibiro gervės žiemoja. Užtat žemyno pusėje pliažas smėlėtas, ten vyriausybinės zonos, paprastų žmonių neįleidžia. Gražūs vaizdai nuo tilto:

Kilo planas-chuliganas apeiti pėsčiomis visą salą pakrante. Gal užtektų poros dienų. Pernakvočiau kur nors krūmuose.

Temstant dar po senamiestį pasivaikščiojau. Tos prieskonių krautuvėlės net atsidariusios nebuvo šiandien. Matyt, kad penktadienis, tos krautuvėlės, matyt, daugiausia musulmonams priklauso.

Toliau paėjęs dar vieną siuvėją radau. Už pusantro tūkstančio jis pasiūtų man tradicinį išpuoštą indišką kostiumą. Rodos, labai pigu. Katalogą parodė. O marškinius už 250, medžiaga atskirai. Čia jau brangu, jau turiu dvigubai pigiau pasisiuvęs.

Dar smilkalų krautuvėlėn užsukau, nusipirkau parekomenduotų Šri Sai Flora paketėlį už 38. Paskui namuose prirūko nuo jų maloniai, kaip kaime pečių kuriant, bet kvapas silpnas, beveik nesijaučia.

Spėkit, ką grįždamas sutikau. Mane pašaukė kanadietis Ananas (gal teisingiau rašyti Anandas), su kuriuo buvom susitikę Udaipūre. Sunku patikėti tokiais sutapimais. Anandas sako, kad neplanavo vėl važiuoti į Diu, ir taip septynis mėnesius čia praleido. Bet kažkokia jėga jį čia vėl patraukė. Apsistojo mėnesiui Nilesh svečių namuose, žinau tą viešbutį, tai pats pirmasis kurį užtikau ieškodamas kur persikelti iš apybrangių ir nuobodokų portugališkų namų. Anandas čia kaip vietinis, kambarį gavo už 200 nakčiai, man buvo siūlę už 300. Bet aš dabar gyvenu daug geresniame už 250. Pakvietė į svečius pas jį ant stogo. Pas mane ant stogo tuščia, pas jį restoranėlis. Įspūdingai atrodo tas Anandas, kaip koks sadhu, visas skarmaluotas, reikės nusifotografuoti su juo.