Naktį sunkiai užmigau, kaip visada, kai ryte reikia keltis anksti. Sapnavau dvigubus sapnus - po sapno atsibusdavau trumpam, po to sapnuodavau lygiai tą patį sapną. dar nėra buvę taip su manim. Gal dėl to, kad fone visą laiką tyliai leidau chaoso teorijos paskaitas.

Atsibudau pusvalandžiui likus iki žadintuvo suskambėjimo, nebemiegojau, susiruošiau neskubėdamas ir išėjau. Durys grotom užtvertos, šiaip ne taip prisibaladojau, kad išleistų ir patraukiau šunis lodydamas į stotį.

Stotyje žmonių būrelis žmonių kažko laukė įsisiautę i adijalus. Autobusai turėjo bent trys išvažiuoti, bet stovėjo tik vienas, tas i Radžkotą, per Jamnagara nevažiuoja. Niekas nežino ar bus koks pagal tvarkaraštį. Kurorte gyvendamas jau pamiršau, kad Indijoje nieko nereikia planuoti, viskas savaime vyksta. Gerai, tada reikia i Uną važiuoti, juolab ir žmonės, kuriuos kalbinau, tam pritaria. Iš Unos daug autobusu važiuoja, aš žinau.

Įlipau i Radžkoto autobusą, kitų nebuvo. 10 rupijų iki Unos. Iš karto už stoties vartų autobusas vėl sustojo, į jį prisigrūdo žmonių. Kodėl jie ne stotyje laukė? Matyt stotyje įlipa tik elitiniai keleiviai, paprastesni žmones laukia už stoties, ten juos paima pigiau važiuoti stovinčius. Autobuso saloną tarp kėdžių maišais užkrovė, žmonės per viršų laipioja. Prasibrovė konduktorius ir padarė tvarką, maišai kažkur į galą nukeliavo.

Unos stotyje pilna žmonių, informacijos budelė veikia, ten man ant lapelio užrašė kada ir iš kokios stotelės autobusas į Džunagadą važiuoja. Laukti reikėjo 20 minučių. Arbatos atsigėriau, sausainių nusipirkau (12 rs už viską). Bilietas i Džunagadą kainavo 95 rs (5,5 lt), važiuoti virš keturių valandų.

Švisti pradėjo. Pakelėse lūšnos, apskarę žmonės ir tvarkingi pasėlių laukai, sodai, plantacijos. Bandau atspėti, ką augina. Atpažinau medvilnę, cukrašvendres, ryžius, kukurūzus. Buvo ir tokių plantacijų, kur augo man nežinomi augalai. Sako, 80% Indijos žmonių - žemdirbiai. O Suraštros valstiečiai rengiasi baltai, dėvi trumpus kvalduotus švarkelius ir plonėjančias kepurėles.

Užuodžiau žuvies kvapą, taigi Veravalą privažiavom, esu prasitrainiojęs ten pusdienį. Spėjau pamatyti tuos žvejų laivus susibūrusius prieplaukoje. Pastovėjom penkias minutes ir patraukėme toliau mano dar nevažiuotais keliais pro kokoso palmių giraites. Atvažiavome į Kešodą. Stotis beveik tokia pat, kaip Veravalo.

Džunagadą privažiavom jau pusiaudienį. Džunagadą, ar Džunagadhą - neapsisprendžiu ar reikia tą h įterpti, kartais girdžiu tą raidę aiškiai ištariant, kartais ne. Gudžarati (gudžarathi?) kalboje daug priebalsių turi skirtingai rašomą variantą su pridėta raide h. Be to tą angliškai rašomą "j" vieni taria, kaip "dž", kiti kaip "ž", dar kiti kaip "j".

Kaip ten bevadintumėm - Junagadas, Džunagadas, Džunagadhas ar pan., - didelis miestas, daug dviejų juostų plačių gatvių, eismas intensyvus. Autobusų stotis už Vilniaus didesnė, ten viskas užrašyta tik gudžaratiškai, teko informacijoje pasiklausinėti. Ant mano bloknotėlio užrašė visą į Džamnagarą (Jamnagar) važiuojančių autobusų tvarkaraštį, jie iš dvylikto perono kas pusvalandį važinėja, kelionė keturias valandas trunka.

Džunagado simbolis - liūtai, jie ant miesto vartų, zoologijos sode, netoli Sasan Gir draustinis, kur jie laisvėje gyvena.

Išėjęs iš stoties viešbutį pamačiau. Kambarį parodė už 255, visai nieko. Bet išeinant atsiprašė, kad jis, pasirodo, jau rezervuotas, gali tik dvivietį duoti už 500. Pasakiau, kad dar pasižvalgysiu. Gal grįšiu čia, prie stoties gerai nakvoti. Pasigavau rikšą, jis už 10 rupijų nuvežė į Lonely Planet rekomenduotą, bet ten taip pat laisvi tik dviviečiai už 500. Jau ketinau grįžti prie stoties, bet pamačiau užrašą "Raj guest house", užėjau, ten man tokį mažytį kambarėlį parodė už 150. Man tik nakčiai tereikia, pabandysiu čia pernakvoti, bus pigiausia nakvynė mano Indijos istorijoje. Patikrinau - elektra yra - tai svarbiausia. Vanduo tik šaltas ir tik iš kranelio apačioje, bet yra kibiras, nusiprausti galėsiu.

Bandžiau numigti valandėlę, kol karštis lauke sumažės, bet tik prasivarčiau. Vos užmingu, televizorius įsijungia. Aš išjungiu jį, bet jis vėl įsijungia po kurio laiko. Nakčiai reikės iš rozetės ištraukti, bet televizoriaus laidas eina ne į rozetę, o į lemputę sienoje, ten izoliacija viskas apvyniota, bijau judinti, kad visai be elektros nelikčiau - man kompą reikia krauti ir telefonus. Pasitikrinau internetą per Airtel GPRS - čia daug greitesnis negu Diu. Bet trūkinėja tankiai.

Išėjau po miestą pašliaužioti, į Girnaro kalną nelipsiu šiandien, tai anksti ryte reikia daryti. Užsieniečių Džunagade nėra, todėl vietiniai stabteli mane pamatę, vaikučiai už mamų slepiasi, o drąsesni sveikinasi, klausia vardo, šalies, kaip ir visur Indijoje. Prekybininkai neįkyrūs, nesiūlo nieko nuo prekystalių, gal nedrįsta, o gal aš ne i potencialų pirkėją , o į klajojantį sadhu labiau panašus pasidariau.

Aptverta siena miesto dalis yra ne koks senamiestis su siauromis gatvelėmis, o gražus parkas. Prie vartų bilietų kasa, bet ten bilietų šiuo metu nepardavinėja, sako, kad ne sezonas. Tačiau man reikėjo užpildyti lankytojų žurnalą: kas aš toks, iš kur, ir ko čia atsivilkau. Tame parke yra keletas prieš šimtus metų iškastų gilių kaip bedugnė šulinių, tiksliau šachtų, namo platumo.

Ant sienų šešiolikto amžiaus turkų patrankos sustatytos, Osmanai, pakviesti vietinių noabų tomis patrankomis bandė portugalus iš Diu išnovyti, bet jiems nepavyko. Nuo sienų miesto vaizdai atsiveria.

Paskui žemyn nusileidau, prekybininkų gatvelėmis pavaikščiojau, sulčių bare išgėriau raudonų morkų sulčių su imbieru ir skanios šaltos plaktos baltos baltos kavos.

Dar pavyko paslapčiom nufotkinti Sauraštros valstietį atvykusį miestan su reikalais. Važiuodamas mačiau taip apsirengusius žmones, bet pro lekiančio autobuso langą nepavyko nufotografuoti. Čia Indijoje dar išlikę saviti apdarai būdingi tik savam regionui. Lietuvoj vargu ar atskirtum pagal apsirengimą žemaičio valstietį nuo dzūko valstiečio - ta pati fufaikė ir kerzai (dabar džinsai arba treningai), o juk buvo savitumas prieš kokius du šimtus metų. Tai tebėra Indijoje.

Miesto kelių žieduose čia paminklai stovi girliandomis padabinti.

Prie vieno tokio žiedo susitelkę karklavijų (saldymedžio) šakelių pardavėjai.

Dar paklaidžiojau, bet ne toks tas Džunagadas klaidus, radau savo viešbutį. Ten pardavinėjo nuostabų bulvyčių-žirnių-pipirų-ir-dar-Dievas-žino-ko užkandį už penkias rupijas (28 centus).

Pigiausias mano pavalgymas Indijoje, ir bene skaniausias. Čia kuo pigiau, tuo skaniau. Nebesistebiu tuo, Indija stebuklų ir paradoksų šalis.

Tiesą sakant, to užkandžio man neužteko, kad nebūtų per pigu, dar prie stoties nuėjau pavalgyti. Indijoje pastebėjau, kad prie stoties geriausios užkandinės. Radau jų visa eilę, darbuotojai pirštais į mane rodo, šaukia "hello", ne ką daugiau temoka angliškai. Vienoje vietoje prisėdau, nes manęs paprašė, kad nufotografuočiau. Nors ten smarkiai jautėsi tualeto kvapas, paprašiau, kad valgyti atneštų ir arbatos. Jos čia pripila su kaupu, kad pradžioj iš lėkštelės išgertum ne tolią karštą.

Ten dviem dienom į priekį prisikirtau gudžaratiško talio. Tik sumažėja kokio ingrediento viename iš indelių, tuoj pribėga ir papildo. Dar saldumyną pridėjo desertui. Už viską sumokėjau 50 rupijų, Diu taip pigiai nepavalgysi. Padavėjas paprašė, kad jį dar kartą nufotografuočiau.

Grįžau viešbutin, reikia išsimiegoti, rytoj vėl anksti keltis ketinu. Mano kambaryje net du langai, tiesa dažais užmaliavoti. Vienas į koridorių, kitas į kaimynų tualetą. Ir tas ventiliatorius nesireguliuoja. Išjungiu - tvanku pasidaro; įjungiu - pučia kaip uraganas, tarška pasisiūbuodamas, rodos, tuoj nukris.

Nuotraukų tiek daug, kad nebederinsiu teksto kairėje jų iliustracijų juosta dešinėje, ta liks toli žemyn nutįsusi.