Atsikėliau šeštą, nes sako, kad į Girnaro kalną reikia anksti pradėti lipti, nes užėjus dienos karščiams bus labai sunku. Rikša už 60 rupijų nuvežė mane prie kalno prieigų. Žvarbu buvo važiuojant, šalta čia naktimis, gal net kokie 15 laipsnių. Prieš pradėdamas lipti išgėriau arbatėlės stikliuką, vandens butelį nusipirkau (be reikalo, čia visur vandenį pardavinėja).

Į kalną veda 10000 laiptelių, grubiai primetus, kaip į 300 aukštų namą užlipti, arba dar grubiau primetus, kaip 60 kartų užlipti į penktą aukštą ir atgal. Dar tūkstančio neužlipau, o jau visas suprakaitavau, kvapą vos gaudau, pailsėti reikia. Švisti pradeda, gražūs vaizdai atsiveria. Pilna dholi (nešikų) kalno papėdėje, siūlosi ir mane panešti, bet neįkyriai. Kaip skruzdės tie dholiai nešioja pirmyn ir atgal žmones ir kitus daiktus, sunkiai tampo dujų balionus. Yra ir visai jaunų nešikų, net vaikų.

2500 laiptelių, o jau pavargau visai. Vis dažniau prisėdu atsipūsti prie indiškų dievų koplytėlių ir stabukų oranžiniai nudažytų su išpieštom akim.

Pro šalį praeina basos kol kas man nežinomos konfesijos vienuolės, jos taip žvaliai lipa, aš vien jas pamatęs įgaunu jėgų ir lipu iš paskos.

Po 3000 laiptelių (pats jų neskaičiuoju, žinoma, jie sunumeruoti kas 50) prasideda šventyklų kompleksas, daug ten jų induistiškų ir džainistiškų. Visoms apžiūrėti dienos neužtektų. Atsipūčiau ir lipu toliau, tas šventyklas palikęs apžiūrėti grįžtant, kai lauke saulė kepins.

Kuo aukščiau, tuo daugiau šventyklų ir šventyklėlių. Ant vienos stogo oranžinis sadhu sėdi, mane pamatęs pradėjo šaukti ir kviesti vidun. Šventyklos kieme karvę sutikau - kas ją taip aukštai sugebėjo užtempti... Karvutė labai draugiška, priėjo prie manęs ir pradėjo laižyti mano rankas savo šiurkščiu it švitrinis popierius liežuviu. Glaustosi ir laižo. Aš visas suprakaitavęs, jai patinka mano sūrus prakaitas.

Ta šventykla vadinasi Šri Gaumuki Ganga Girnar Parnat, jei teisingai užsirašiau. Viduje baseinėlis su šventos Gango upės vandeniu. Šventikas man užpylė ant rankų to vandens, aš juo veidą nusiprausiau. Po to man kaktą geltonai ištepė. Kitas šventikas pasiūlė prisėsti ir arbata pavaišino. Angliškai nekalbėjo, tad susišnekėjom sunkiai. Atsisveikinant dar davė pašventintų saldainėlių, kad draugus pavaišinčiau.

Lipant į kalną vos ne kas dešimt laiptelių ką nors pardavinėja. Daugiausiai vandenį, užkandžius visokiausius, tik paano nematyti, negalima šventoj vietoj spjaudytis. Galima nusipirkti ir pomidorų - prie tavęs juos supjausto, užberia druskos, prieskonių. Kelis kartus jų užkąsdavau. Kainavo tiek pat, kaip ir pakalnėje - tik 5 rupijas. Ir vandens kaina nėra padidinta viršuj. Visos kainos tos pačios. Keista, iš kur nešikai užsidirba... Be maisto ir gėrimų dar pardavinėja gėlių žiedus pudžai bei šventus paveikslus. Atvirukų nėra. Pagalvojau, kad ir gerai, kad nėra. Niekam jų čia nereikia, čia nėra baltųjų turistų. Tikrai, šimtus lipančių sutikau, nei vieno euro-austral-amerikiečio. Jei į tą vietą pradėtų masiškai vežioti užsieniečių ekskursijas, atsirastų atvirukai, pakiltų kainos, būtų nutiestas šniūrkelis nutukusiems baltiesiems užvežti - tokių dholiai nepakels, o ir klientai norės daugiau komforto, negu sėdėti tris valandas susirietus neštuvuose. Pajutę grobį čia sugužėtų visokio plauko prekeivos, ubagai, sukčiai, kišenvagiai, aferistai. Vieta būtų sugadinta, kaip Agra su savo Tadž Mahalu (nors Girnaro šventyklos man atrodo įspūdingiau, negu Tadžas). Nėra atvirukų, ir gerai. Šventą paveikslėlį nusipirkau kietame pagrinde, įrėmintą. Už 15 rupijų. Turistinėje vietoje toks dešimt kartų daugiau kainuotų. O piligrimų čia niekas taip nemelžia.

Laikas priešpiečiams. Priėjau vietą, kur pyragėlius pardavinėja, prikrovė man lėkštelę. Užeik į vidų, sako diedukas pardavėjas, pasodinsiu tave į air condition vietą. Ir pasodino mane į tuo metu tuščią paano pardavėjo vietą gretimame kioskelyje (vis dėl to pardavinėja čia tą betelio riešutą į lapą susuktą, tik nemačiau besispjaudančių kramtytojų).

Ten netoli aikštelė buvo, kur skanius pomidorus pardavinėjo. Šalia fotografai įsitaisė, kaip dekoracijas naudojo gitarą ir skrybėlę, šautuvus, jaunimas mielai fotografavosi. Gal ir man čia pasilikti ir padirbėti dekoracija, gal būtų norinčių su manim fotografuotis už kokias penkias rupijas. Žmonių daug pro šalį praeina, nakvynei ir pavalgymui gal užsidirbčiau.

Lipau lipau, kol į pačią viršūnę užlipau. Ten šventyklėlė, užlipę pasimeldžia ir varpu suskambina. Tolumoje matosi kitas smailas kalnas ir šventykla ant jo, pagalvojau, kaip sunku ten ją pastatyti buvo... Maniau, kad ten jau viskas, reikia apsisukti ir grįžti, bet maldininkai man pasakė, kad ir ant to smailiojo kalno laiptai veda. Sveikas protas sako, kad man užteks to lipimo, bet aš nenoriu elgtis racionaliai, reikia save išbandyti. Ir prasidėjo sunkiausias lipimo etapas. Dar 5000 laiptelių. Iš pradžių reikėjo kiek žemyn nusileisti, užsukus už kampo pasimatė, gąsdinantis vaizdas, kiek kelio dar manęs laukia. Nesu alpinistas, aukščiausiai buvau užsikėlęs į kokius 4 km. Alpėse (Brevent, prie Mont Blanc), ne savo kojom, o šniūrkeliu. Alpinistai pasijuoktų iš šito mano žygio laiptais, bet man tai tikrai išbandymas, atsižvelgiant į abiejų kelių artroskopines operacijas.

Taigi, savo keliais girkšt girkšt lipu toliau aukštyn. Pakeliui prisėdau pailsėti prie vieno oranžinio akmens monetomis nuseginėto. Gal matosi ant jo ir lietuviškas centas? Toks tat mano pėdsakas Girnaro kalne. Buvo kilusi mintis ką nors užrašyti ant uolos, čia tam specialiai kreideles pardavinėja, bet nesugalvojau nieko protingo. Kiek žvalgiausi, neradau čia niekur nei vieno užrašo, palikto baltojo turisto.

Tie dar neįrodo, kad čia europiečių būta:

Sunkiai maldininkai ropščiasi paskutiniaisiais laipteliais į smailųjį kalną. Moterėlės keturioms repečkojasi, neįsivaizduoju, kaip pagyvenę žmonės sugeba atlaikyti tokį krūvį. Nelengva ir tiems, kuriuos nešikai tempia - siūbuoja jie susirietę trilinki neštuvuose, ram ram meldžiasi.

To smailiojo kalno viršūnėje induistų šventosios trejybės šventykla Dattatre. Ten man padovanojo mažytį paketėlį šventųjų pelenų.

Tikslas pasiektas, dabar žemyn. Prakaitas upeliais bėga, bet užeisiu pas karvę, ji mane nulaižys ir būsiu nebeprakaituotas. Pakeliui vis persišnekėdavau su kitais lipikais, ilgiau pabendravau su brangakmenių pardavėju iš Udaipūro, kvietė į svečius užsukti. Jis pasakė, kad panašus kalnas yra Kašmyre, ten Višnu Devi šventykla.

Prieš nusileidžiant į šventyklų miestelį pusiaukelėje pastebėjau atšaką su užrašais, gudžaratiškai, aišku. Kur veda šita atšaka, paklausiau baltais švariais rūbais apsirengusio dėdės. Prie senų džainistiškų šventyklų, atsako. Kaip norėčiau jas pamatyti, sakau bet paskui atgal grįšiu tik vakare... Einam, sako dėdė, nuo ten atskiras nusileidimas yra, nereikės grįžti.

Ta atšaka mažiau žmonių leidžiasi, daug jų baltai apsirengusių, kažkaip labiau inteligentiškai atrodančių. Tai džainistai. Prekeivių beveik nėra, tik vandenį kai kur dalina. Mane pralenkė džainistų jaunuolių būrelis, moja renka, kad sekčiau iš paskos.

Taip atsidūriau Girnar Savasan svetambarų šventykloje.

Nusiaviau, atsisėdau ant laiptų, dairausi. Žmonių daug, zuja pirmyn-atgal, prieš eidami melstis užeina į dušą nusiprausti, švariom baltom drobulėm apsivynioja (džainistų ir kai kuriose induistų /matyt ir sikhų/ šventyklose yra tualetai ir dušai, ar apsiplovimo kambariai). Mane pastebėjo tie belipant sutikti jaunuoliai, apvedžiojo šventyklą vykstant pamaldoms. Moterys nėra kaip nors atskirtos nuo vyrų, visi kartu. Ant burnų balti raiščiai. Jokios muzikos, tylu. Trumpai leido man ten pabūti, paskui išvedė į lauką pasikalbėti. Jaunuolių vardai Piyush, Mahek, Kaivel. Jie įvertino mano susidomėjimą džainizmu ir pasakė, kad jei palaukčiau iki septynių, suorganizuotų man audienciją pas šios šventyklos guru, jis čia vakarais temstant būna. Pasakiau, kad čia tik mano pirmasis prisilietimas prie džainizmo, kol kas nesu pasiruošęs rimties pokalbiams su guru, specialiai jų neieškau, visiškai pasikliauju atsitiktinumu.

Dar jaunieji džainistai paprašė, kad nufotografuočiau jaunuosius nešikus dholi, jie taip sunkiai dirba, sako, po sunkios darbo dienos net kraujais šlapinasi nuo persitempimo.

Dar supažindino su keliais piligrimais iš Ugandos - pasirodo, ten didelė išeivių iš Indijos džainistų bendruomenė.

Mane sužavėjo toks visų šventykloje aplink esančių draugiškumas, nuoširdus, bet neįkyrus bendravimas, visi lyg vienos šeimos nariai. Švaru aplink, visi atrodo tokie protingi. Nėra beraščių džainistų, nors raštingumas Indijoje nesiekia 70%. Daug kas turi supratimą, kur ta Lietuva, visi gerai kalba angliškai. Šioje šventykloje niekas neprašo pinigų, nėra net užuominos apie kokias nors pinigines aukas.

Teko atsisveikinti, nes reikia žemyn lipti, noriu iki nakties dar Džamnagare atsidurti.

Truputį nusileidęs priėjau mažesnę džainistų šventyklėlę, prie jos pamačiau tas baltai apsirėdžiusias vienuoles, kurias buvau sutikęs lipant aukštyn. Su jomis buvo vaikinas, kuris mane užkalbino. Taip susipažinau su Džigar Jain Sadhuvidži seserimis. Daugiau nei valandą lipom žemyn kartu ir kalbėjomės. Tos seserys tokios įdomios... Griežtas asketizmas netrukdo joms džiaugtis gyvenimu, juoktis, domėtis Pasauliu, nevaržomai su manim kalbėtis. Giliai apsišvietusios merginos. Gerai kalba angliškai, studijuoja ir sanskritą, pali. Visą laiką vaikšto basos, nesinaudoja jokiu transportu, negali liestis prie pinigų, geria tik virintą vandenį, griežčiausios vegetarės, joms negalima net morkų ar bulvyčių valgyti, nes nužudomas augalas. Man parodė šluoteles, kuriomis turi nušluoti vietą, ant kurios atsisėda. Kai sutemsta negali niekur vaikščioti ar valgyti. Tikėjausi kada nors pamatyti džainistų asketus, bet nesitikėjau susipažinti su tokiomis mielomis asketėmis. Jas lydintis jaunuolis rūpinasi jomis, saugo jas. Paklausiau, ar galima būtų kartu nusifotografuoti. Sutiko, tik kad būtų gražiai, rimtai. O kaipgi kitaip. Prie Sadhuvidži seserų liestis nevalia. Jos taip pat prie kitų žmonių negali liestis. Prieš joms užrašant savo vardus į mano bloknotėlį, rašiklį turėjau padėti ant akmens, ne tiesiai joms į rankas duoti. Aš paklausiau Seseris saugančio vaikino, ar galiu apie jas papasakoti savo dienoraštyje, jis sutiko. Užrašiau jam nuorodą, ačiū už pasitikėjimą.

Besileisdami pasivijom tą dėdę, kuris mane į džainistų šventyklų atšaką užkvietė. Pasikalbėjau dar su juo apie džainizmą. Pasakiau, kad mane žavi jų ahimsa (nežudymas, neprievarta), jų tolerancija kitaip mąstantiems. Džainistai neturi Dievo kūrėjo, faktiškai, jie negarbina jokio Dievo, tik prašviesėjusius išminčius, nugalėjusius erdvę ir laiką. Džainistų kosmologija tokia sudėtinga, kad tik guru ją teišmano. Kaip tik apie tai su jais ir norėsiu pakalbėti. Kai pasiruošiu. Kai pasiskaitysiu. Nors džainistai savo mokslo neslepia, sako, ne viskas yra išversta į anglų kalbą, reikia paskaityti ir sanskritu, ir gudžaratiškai. Sako, pirmieji rašytiniai tekstai gudžaratų kalba buvo džainistų knygos.

Beždžionės pro šalį laksto, išsitraukiau sausainių pavaišinti. Subėgo visas būrys, rankas į mane tiesia, už marškinių kabinasi. Pabijojau, kad atims iš rankų mano fotoaparatą ir užrašų knygutę, kur ką tik gautas neįkainojamas Sadhuvidži Seserų autografas. Bet jos iškart atstojo nuo manęs, pamačiusios, kad nieko daugiau nebeduosiu. Ubagai daug įžūliau elgiasi.

Pagaliau nusileidom į papėdę, kur laiptai baigėsi ir rikšos stovėjo. Džainistai pasuko į šoną aplankyti dar vienos šventyklos, o aš, atsisveikinęs su jais įšokau į triratę mašiną. Iš pradžių viešbutin. Sutarėm, kad duosiu 70. Paskui paprašiau, kad palauktų minutėlę, kol kuprinę pasiimsiu ir į stotį nuvežtų, ji čia pat, bet nenoriu per gatves pereidinėti, sudėtinga, kaip Delyje. Kai atvažiavom į stotį vairuotojas iš šimtinės atmetė tik 10. Na ir Durga su juo.

Pakylėtas kažkoks jaučiuosi po susitikimo su džainistais. Likau labai patenkintas šia diena. Palaipiojus po šventus kalnus net ir kojos ne taip stipriai maudžia, kaip bijojau. Reikės grįžus gimtinėn po Kalvarijos kalnus pavaikščioti.

Bežioplinėjant autobusų stotyje ir beklausinėjant kur autobusai į Džamnagarą stoja, pasigavo privačios firmos atstovas ir nusivedė į kontorą. Ten pardavė bilietą už 80 rupijų ir įsodino į motociklo priekabą, kur jau koks dešimt žmonių sėdėjo susispaudę. Nejaugi taip iki Džamnagaro teks važiuoti? Ne, pavežė truputėlį ir į autobusą susodino. Nedidelį, tokį, kaip pazikas. Įsitaisiau patogiai gale, bet mane persodino į priekį tarp moterų, nes bilietą paskutinis pirkau, be vietos.

Sėdžiu tarp tatuiruotų bobučių, jos nedrįsta manęs kalbinti, aš jų taip pat. Keturias valandas važiavom. Pakeleiviai nuolat keitėsi, bobutes pakeitė jaunos merginos. Priešais mane sėdėjo gražuolė gėlyčių ornamentais rudai išpaišytom rankom nuo pečių iki pirštų galiukų. Gražu. Ji nuolat kalbėjo telefonu su savo sužadėtiniu, kuris netrukus pats įlipo ir šalia jos prisėdo. Lekiam temstant pro medvilnės laukus, piemenys ožkas namo gena, pralenkiam vežimus jaučiais pakinkytus.

Labai seniai bebuvau tiek savo organizmą fiziškai apkrovęs, kad tik nesusirgčiau. Važiuoju į Džamnagarą, ten didelis ajurvedinės medicinos centras, ten mane išgydys, jei ką. Autobusėlyje, nėra kur kojų ištiesti. Merginos kojas po savim parietusios sėdėjo visas 4 valandas - Indijoje visi jogai.

Išsitraukiau kompą pažiūrėti, kur Džamnagare viešbučiai. Kai mieste autobusiukas pradėjo sustojinėti, vairuotojas bandė išsiaiškinti, kur man reikia. Viena mergaite kalbėjo angliškai, ji paaiškino vairuotojui, ko aš noriu, ir kartu išlipus pasakė, kad rikša ten nuveš už 10-15 rupijų. Rikšą nebuvo sunku pasigauti. Paprašiau, kad į Teen Batti Chowk nuvežtų, į Ashiana viešbutį iš Lonely Planet. Rikšistas kelis metrus pavežęs davė kito viešbučio kortelę, sako, kad jis geresnis, kambarys tuk už 350. Vėlu jau ginčytis, juolab kaina man tinka. Ilgai vežiojo po sutemusį miestą, aplink tvenkinį pavežė, jo pakrantėje prekybos kioskai, atrakcionai vaikams veikia pilnu tempu.

Parodė kambarį, tas visai liuksusinis, su dideliu LCD televizorium, blizgančiais vonios kambariais, nemačiau prašmatnesnio Indijoje. Kaina 1200. Man tokio nereikia, sakau. Tada parodė mažesnį, bet taip pat prašmatnų už 600. Pavargęs buvau kitur nakvynės ieškotis, paėmiau tą kambarį. Bus buvusi pati brangiausia nakvynė, neskaitant to Delio viešbučio, į kurį taksistas mane atvežė iš oro uosto. Bet šitas viešbutis vertas 600, Vilniuje tokio kambario ir už 2000 negautum.

Išlindau pasivaikščioti prieš miegą, per daug nenuklydau, tik aplink namą apėjau. Tas namas didžiulis, jo vidiniuose kiemuose gatvelių labirintas, visur prekiauja rūbais, elektronika. Supermarketas vadinasi. Džamnagaras pasirodė kažkoks kitoks, kažkoks labiau šiuolaikiškas. Vakare atvėso, vietinės poniutės gražius žieminius paltus dėvi, vaikinai striukes, o man ir vienais marškiniais nešalta.

Viešutis trečiame aukšte, antrame valgykla-restoranas, pirmame smilkalų parduotuvė ir remontas vyksta. Valgykla dar dirbo, man pasakė, kad ji džainistiška, bet bulvių patiekalų turėjo. Dar turėjo ir tiršto lassi, bet nebuvo arbatos. Taip praėjo mano pirmas vakaras Džamnagare.