Atsibudau prašmatniame viešbutyje gerai išsimiegojęs po vakarykščio žygio.

Prašmatniojo viešbučio tualetas indoeuropietiškas modernizuotas. Rankenėlių kaip lėktuvo piloto kabinoje. Panašų ir Diu turiu. Iš kairės į dešinę: karšto ir šalto vandens rankenėlės, tarp jų dušo perjungimo rankenėlė. Dušo purškiklis aukščiau, nesimato. Toliau ant kitos sienos: kranelis apsiplovimo vandeniui (apsiplovimo indelis žemiau ant grindų), vandens nuleidimo svirtelė, purškiklio esančio klozete rankenėlė. Pasigesiu tokių patogumų į Europą grįžęs.

Kojų raumenys nuo lipimo į Girnarą dar nepailsėjo, vos laiptais bepalipu, ypač sunku žemyn leistis. Užsukau papusryčiauti į viešbučio restoraną, per vėlu, atsidarys tik dvyliktą pietums. Viešbučio berniukai mane arbata pavaišino. Išėjau pasivaikščioti, kol dienos karščiai neužėjo. Vaikščiojau be tikslo, klaidžiojau ratais.

Džamnagaro miestas mane sudomino. Kažkoks kitoks, negu kiti matyti, labiau europietiškas, nors yra ir karvių, ožkų, net kupranugarių. Visai neturistinis miestas, nei vieno besitrainiojančio be tikslo, kaip aš, visi užsiėmę savo darbais. Niekas nepuola manęs kalbinti, nerodo savo nusistebėjimo, nors jokio kito užsieniečio šiame mieste daugiau nemačiau per visą čia buvimo laiką. Užtikau lassi krautuvėlę, man padarė stiklinę puikaus gėrimo, nepagailėjo prieskonių. Ir tik už 7 rupijas. Vis pasitvirtina ta taisyklė: kuo pigiau, tuo skaniau. Gardesnį lassi gal tik Delyje gėriau, ir tas nebuvo brangus.

Pastebėjau ožį švarku aprengtą. Iš pradžių pamaniau, kad linksma kompanija nusprendė iškrėsti pokštą miegančiam ant suolelio draugui - jo švarku ožį apvilko. Bet paskui bevaikščiodamas pastebėjau ir daugiau aprengtų oželių.

Dienos karščiai užeina, reikia grįžti į viešbutį padirbėti. Nuklydau kažkur, kelio pats nerasiu. Rodau viešučio kortelę rikšistui, tas nežino, pasiklausė motoroleristo pravažiuojančio pro šalį. Jis žino, mane už savęs pasisodinęs parlakino namo.

Po pietų atnaujinau pažintį su Džamnagaru. Šį kartą ne stichiškai, o pasiskaitęs LP ir Vikipediją. Prie viešbučio pasigavau rikšą (Indijoje pigiausi gatvėje pasigauti rikšos, brangiausi - telefonu iškviesti, ten kur tai įmanoma) ir paprašiau nuvežti į Chandi bazar, prie Adinath mandir. Sumokėjau 15 rupijų. Šitame rajone yra džainistų šventyklų kompleksas, žymiausios Adinath ir Shantinath šventyklos. Jos buvo užrakintos, tai tik pasitrainiojau kiemuose, pafotografavau.

Žmonės pasakė, kad šventyklos atsidarys šeštą pamaldoms, pakvietė ateiti. Dar pora džainistiškų momentų:

Netoli buvę arbatautojai mane arbata pavaišino, pinigų neėmė, nes juos nufotografavau ir dar su jais nusifotografavau.

Pasigavau rikšą, paprašiau nuvežti prie Lakhota ežero prie Bala Hanuman šventyklos. Greit nulakino už 25 rupijas.

Bala Hanuman šventykla garsi tuo, kad joje tada, kai aš gimiau (apytiksliai), pradėjo giedoti "Šri Ram Džai Ram Džai Džai Ram" ir tebegieda iki šiol, kol aš gyvas. Kai nustos giedoti, reikš, kad ir man laikas baigti šioje trimatėje erdvėje maišytis. Nors tikriausiai giedos ir toliau, kai nusibaigęs būsiu. Dėl to ši šventykla Gineso rekordų knygoje įrašyta.

Atsisėdau šventoriuje, pasiklausiau giesmės valandėlę. Įrašiau į telefoną jos fragmentą. Priėjau arčiau, pažiūrėjau trio: vokalas, vargonėliai ir lėkštelės. Šalia sėdėjo kitas trio, pasiruošęs pakeisti atlikėjus. Prie manęs niekas nepriėjo, niekas paaukoti neprašė. Prašytojai apspito tik kai iš šventyklos išėjau. Padalinau ubagams po monetėlę, simboliškai. Vaikams kelis užsilikusius centus padovanojau.

Ten netoli pailgas stačiakampio formos ežeras (manau, kad tvenkinys). Jame, kaip priklauso, sala ir pilis-fortas-rūmai joje. Mes Trakais didžiuojamės, kaip kažkuo unikaliu, o Indijoje beveik kiekviename mieste yra ežeras su rūmais saloje. Į Lakhotos fortą (jame archeologijos muziejus) vedė tiltas, bet ten pakliūti nepavyko, vartai buvo uždaryti.

Užsukau į indišką kinų restoraną, ten padavėjai ne kinai, kaip ir Lietuvos kinų restoranuose. Abejoju, ar ir virėjai čia kinai, labai jau indiškas maisto skonis. Lazdelių čia neduoda, reikia niešsidirbinėti, o pirštais valgyti, kaip visi žmonės daro. Imbierų sriuba buvo fantastiškai skani. Reikės grįžus paeksperimentuoti su imbieru, bet Lietuvoj jis baisiai brangus, o čia pagrindinis daugelio patiekalų (įskaitant arbatą) ingredientas.

Pasivaikščiosiu, pamaniau, namo grįšiu, gulti anksčiau eisiu, atsikelsiu anksčiau toliau keliauti. Pradėjau rikšos dairytis ir tada susigriebiau, kad viešbučio pavadinimo neatsimenu. Kažkaip iš P raidės, ir užkrito. Viešbučio kortelę kambary palikau per žioplumą. Rajono, kur viešbutis yra negaliu tiksliai pasakyti. Kažkur netoli centro ir tiek. Ganėtinai pasimečiau. Kaip paaiškinti rikšistui "nuvežk mane pats nežinau kur"... Bandžiau atgaminti atminty visus viešbučio požymius - nieko ypatingo.  Ką daryti? Paprašiau, kad nuvežtų į tą viešbutį, kuriame buvau ketinęs apsistoti. Viešbučių darbuotojai dažniausiai turi supratimą apie kitus viešbučius ir gal kaip nors mano atmintį atgaivins.

Atvežė mane į Teen Batthi rajoną, ten daug viešbučių, užėjau į pirmąjį pasitaikiusį. Viešbučio darbuotojas dėmesingai išklausė mano bėdą ir pradėjo vardinti pavadinimus visų jam žinomų viešbučių, atitinkančių mano nusakytus požymius. Vis nepataiko. Tada parodžiau savo fotoaparato langelyje vaizdą nufotografuotą pro viešbučio langą, ten tik keli langai ir gudžaratiškos iškabos, bet darbuotojui to užteko. Jis pasakė, kad tai netoli esantis Ashiana viešbutis. Ne toks pavadinimas, bet reikia ten eiti pasidomėti. Gatvės žmonių pasiklausdamas radau tą viešbutį, ten berniukai pradėjo savo variantus vardinti. Pagaliau pasakė manąjį, iškart atsiminiau. Tai PARSHVA.

Ar toli, klausiu. Toli, atsakė, ir prie lango nusivedė. Pro jį matosi raudonai švytintis Parshva užrašas. Išėjęs laukan dar ilgai klaidžiojau supermarketo labirintu, visas kvartalas čia vadinamas supermarketu. Vienoje vietoje beklausinėjant prie manęs pribėgo viešbučio darbuotojas ir už rankos namo parvedė. Matyt, jam paskambino ir pranešė apie mano pasiklydimą, ten pradėjo mano paiešką ir surado.

Dar išlindau prieš miegą pasivaikščioti, bet ėjau tik aplink kvartalą, toliau nenuklydau ir į kvartalo viduj esantį supermarketą nelindau. Riešutėlių nusipirkau visokių rūšių.

Išsiaiškinau, ką reiškia mano pamirštas viešbučio pavadinimas. Paršva - priešpaskutinis džainistų prašviesėjėlis, po jo tik Mahavira. Kokia gėda, kad aš to nežinojau, nebūčiau pavadinimo pamiršęs. Ir koks sutapimas: džainistų tithankaros patys duoda man apie save žinoti. Indija - stebuklų šalis.