Mano Indija MMX+

įkvėpimo gaudytojo dienoraštis

atgal toliau Šešiasdešimt ketvirtoji diena 2011.01.09

Į Dvarkos šventą miestą

« pradžion

pabaigon »

Šiaip ne taip prisišaukiau berniukus viešbutyje, ilgai jie krapštėsi, kol išregistravo mane. Kur geriau dabar vykti, klausiu, į Dwarką, ar i Porbendarą? Į Dwarką, atsako, Porbandare nėr kas veikti. Kitur buvau girdėjęs priešingą patarimą. Dwarka pats Katiavaro kampas, iš ten atgal reikės grįžti per Porbendarą, vos spėsiu parvažiuoti į Diu, beveik neliks laiko atsisveikinti su šiuo žaviu kurortu. Jei vykčiau į Porbendarą, laiko liktu daugiau, mažiausiai dieną sutaupyčiau. Bet norisi Dwarką pamatyti, jei jau aš čia. Ką daryti? Pasielgsiu paprastai: kur autobusas pirmesnis, ten ir važiuosiu. O jei jie išvyks vienu metu, monetą mesiu.

Kojas maudžia vis dar po to kalno, sunku laiptais lipti, blauzdų raumenis mėšlungis traukia.

Rikšistas geras, paėmė tik 30 rupijų. Šalia stoties didelis gelžbetonio siena aptvertas plotas, ten angarai ir daugybe lūšnelių bei palapinių, gal čia nukentėję nuo 2001 Žemės drebėjimo čia tebegyvena.

Džamnagaro autobusų stotis mažesnė už Džunagado, nors miestas, rodos, žymiai didesnis. Stoties informacijoje mane informavo, kad autobusas į Dwarką bus dvyliktą, t.y. už pusantros valandos. O į Porbendarą pirmą. Aišku, kur važiuosiu. Dar dėl viso pikto pasitrainiojau aplink, privatininkus pakalbinau. Vienas renkantis keleivius i Dwarką nuvedė į kontorą kažkur rūsyje, ten pasakė, kad į Dwarką išvažiuoja 12:15, o į Porbandarą jie visai nevež.

Grįždamas stotin arbatos atsigėriau ir dviejose vietose papusryčiavau. Pasisvėriau ir apsidžiaugiau - 20 kg esu jau numetęs, mano kūną besudaro 76 kg visokios mėsos, kaulų, mazgų, ką tik suvalgytų pusryčių, išgerto skysčio ir kitų dalykų, neskaitant kuklių drabužių. Pasninkas padėjo, o ypač lipimas i Girnaro kalną lašinius išdegino. Reikėtų dar kelis kg numesti ir laikytis tokio svorio.

Stoties kieme su kompu padirbėjau gerą pusvalandi. Čia švaru, pavėsyje nekaršta, žmonių mažai, tik keletas vaikinu stovi už nugaros, komentuoja mano darbą, mane užšnekinti sarmatijasi. Užšnekinau juos pats, bet jie angliškai nešneka, tik parodė, kur autobusas į Dwarką stoja.

Autobuse radau laisvą vietą šalia žilabarzdžio senolio paauksuota kakta, kartojančio om šventą garsą. Į Dwarką traukia piligrimai garbinantys Krišną, ten jo šventos vietos.

Sustojome nedideliame dulkėtame miestelyje su pavadinimu Jamkhambharyia. Autobusuose keleiviai dažnai išsiauna batus ir sėdi parietę kojas po savim. Ypač senesni žmonės, jie pavargsta ant kėdės sėdėdami, jiems ant žemės patogiau, jogiška poza. Man taip neišeina, keliai tiek nusilenkia.

Indijos autobusų priekis, kuriame yra erdvi vairuotojo kabina, atitvertas sienele, bet durys visada atviros. Toje zonoje telpa visas ekipažas: vairuotojas, konduktorius ir šauklys, kuris pro lauko duris (keliones metu jos visada atviros) išlindęs kviečia keleivius. Būna ir didesnė komanda. Tokie normalūs autobusai, kuriais žmonės važinėja.

Mane užšnekino netoli sėdėjęs jaunuolis vardu Vivek. Praplepėjom su juo gerą valandą apie visokius dalykus. Vivekas kilęs iš Surato, ten jo tėvai gyvena. Pats dirba Džamnagare, važiuoja i Dwarką šventų vietų aplankyti, pats dar nebuvęs šiame mieste.

Kuo toliau artėjam prie Dwarkos, tuo dažniau visur matosi vienos juodaodės kiek keistos dievybes atvaizdai, ir mūsų autobuse toks kabo (nuotrauka žemiau ne iš autobuso, bet iš viešbučio). Kas tai, klausiu Viveko. Lord Krishna, negi nežinai, atsako. Koks čia Krišna, sakau, Krišna toks mėlynas, su dūdele. Indų dievai turi daug pavidalų, daug vardų, atsako.

Papasakojau apie džainistus. Jis sako, kad turi draugų to tikėjimo, galėtų supažindinti. Patarė prieš gilinantis į džainizmą geriau susipažinti su induizmu. Pirmiausia gerai butu pastudijuoti sanskritą Varanasyje bent pusmeti. Varanasyje geriausios mokyklos, svarbiausi induizmo mokslo centrai.

Ką reiškia tavo vardas, klausiu. Vivek - proto aštrumas. Jaunuolis pilnai atitinka savo vardą. Tarp kitko, Delyje Main Bazar gatvėje kasdien praeidavau pro Vivek viešbutį. Julija iš Piterio sakė, kad ten geri kambariai už 300.

Štai ir privažiavom Dwarkos miestelį. Pagrindinės Šri Krišnos šventyklos bokštas iš tolo matosi. Stotyje sužinojau, kas man patogus autobusas į Porbandara rytoj bus 15:30.

Rikšai pasiūliau vežti į kokį nors viešbutį. Pravažiavom netoli stoties veikiantį lauko turgų.

Tris viešbučius pravažiavom, buvo pilni. Mane priėmė į Krishnashray viešbutį. Geras kambarys už 350, prastas už 200. Užtektu ir prasto, be langų, stalelio, kažkur užkaboryje. Bet gerame yra stalelis, langas, net trys lovos. Skirtumas aštuoni litai. Imu geresnį, apsispręsti padėjo gražios sienų dekoracijos.

Išėjau pasivaikščioti po vakarėjantį miestą. Visi keliai veda i šventovę. Visur aitvarus pardavinėja, vaikai bando juo leisti, aitvarų šventė jau čia pat.

Daug vietų mačiau vaikus siūlus dažant, maniau, kad jų amatas toks, dabar supratau - tai aitvarų gamybos dalis.

Pakeliui pasitaikė Rukmini šventykla, pažiopsojau į ją, ketinau eiti toliau, bet vienas diedukas mane į vidų įvedė ir jaunam bramanui (su juostomis ant kaktos) pristatė. Bramanas visai jaunutis, bet matosi, kad čia labai svarbus, apsuptas žmonių. Jis taip greitai bėrė žodžius angliškai, vos spėjau gaudyti. Greitai kalba todėl, kad mąsto greitai. Tempo mažinti negali, nes mintis pasimes. Pasakiau, kad atvykau be ypatingų tikslų, tik Dwarkos miestą pamatyti. Į krišnaizmo paslaptis nesigilinsiu šiemet. Bramanas trumpai papasakojo apie Dwarką. Pasirodo, miesto pavadinimas reiškia duris i dievų pasaulį.

Nuskubėjo bramanas savo reikalais, o aš nušlepsėjau savo. Priėjau prie plataus griovio jūron vedančio. Ten daug žmonių, karvių, balandžių. Visiems jiems čia maistą pardavinėja - lesalą balandžiams, pyragėlius karvėms, kokosus žmonėms. Vienas vaikas man du pyragėlius įdavė už 10 rupijų. Vieną sušėriau karvei, kitą ruošiausi kitai duoti, bet vaikas pribėgo ir aiškina man, kad ne taip reikia daryti. Pasirodo, pyragėliai skirti žuvims. Nusileidau laiptais prie vandens ir sutrupinau pyragėli tuntams mažų žuvyčių.

Ten, kur kanalas į jurą įteka šventykla stovi. Šalia jos dvarkiečiai išpuoštus kupranugarius vedžioja, žmones jodina. Susigundžiau ir aš. Užsiropščiau ant priklaupusio kuprio, kai tas atsistojo, taip aukštai atsidūriau.

Nekomfortiška joti, baisiai didelė kilnojimosi amplitudė. Pavedžiojo mane dešimt minučių, pafotografavo. 40 rupijų sumokėjau. Prišoko vietinis fotografas, paprašė 20 rs už gerą nuotrauką, netrukus ją ir atnešė, kol kokosą gėriau.

Dwarkos kupranugarių vedžiotojai apsirėdę tautiniais Dwarkos rūbais, dar taip apsirengusių turguj mačiau. Dwarkiečiai baltai rengiasi, kaip ir visi Sauraštroje, bet nešioja tamsiai raudonos spalvos tiurbanus ir didelius lėkštelės formos auskarus. Moterys nešioja aukso grandines, jungiančias ausį su nosim.

Padariau saulėlydžio fotosesiją pačiame Katiavaro pusiasalio pakraštyje.

Temstant dar užsukau i didelę šventyklą (ne tą pagrindinę Hare Krišna, o kitą, Swaminarayan).

Švaru, gražu, niekas pinigų neprašo. Šventyklos vartuose gražūs žymių žmonių su šlipsais biustai.

Dwarka šventa vieta visiems krišnaitams, apskritai visiems induistams. Todėl čia pilna piligrimų ir klajojančių šventų žmonių sadhu. Tiek daug jų vienoje vietoje dar nemačiau, sako, tik Varanasyje daugiau būna. Visi patvoriai nusėsti barzdotų senelių ir jaunesnių atsiskyrėlių.

Kai kurie storas molines pypkeles traukia, saldų dūmą užuodžiau pro šalį praeidamas.

Sutemus gyvenimas gatvėse suaktyvėja. Krautuvėlių, dirbtuvių ir kitų įstaigų durys plačiai atsiveria, šviesos viduj užsidega ir darbuojasi visi taip, kad praeiviai matytų, paslaugom pasinaudotų. Tamsoje nieko daugiau nepafotografuosi, tad fotkinu dirbančius žmones. Gyvenimas Indijoje labai primena vieną nuostabią paveikslėlių knygą, kurią mano dukra maža būdama iki skutų suskaitė: "Ką žmonės daro visą dieną". Čia kaip toje knygoje visi darbuojasi atvirai, viskas matosi gerai. Štai pienininkas su bidonais, štai malūnininkas miltais apdulkėjęs, štai aitvarų pardavėjas, kriaučius, šiaučius, juvelyras, masažistas ir ateities būrėjas...

Jei mokėčiau fotografuoti, paruoščiau didelį nuotraukų ciklą "Ką žmonės daro visą dieną". Indija tam ypač tinka - čia daugybė visokiausius darbus dirbančių žmonių, kurie mielai sutinka fotografuotis.

Grįžau namo pavargęs. Kambarys didelis, net trys lovos ir daug visokių užtiesalų, šiltai miegosiu. Blakę pastebėjau, belaukiančią, kol gulti eisiu. Nebijau tavęs, Delyje tavo giminaičiai mane visą sukandžiojo, ir nieko.

Šitas mano dienoraštis nepretenduoja į kelionių po Indiją vadovą. Čia yra ir netikslumų ir klaidų. Čia tik subjektyvūs pastebėjimai ir asmeniniai išgyvenimai - tai, kas tuo metu šovė į galvą. Jei norite parašyti atsiliepimą, spauskite čia...