Nesukandžiojo manęs blakės, nežinau, kuo aš joms netikau. Visai nėra laiko atsibudus pagulėti ir pagalvoti, reikia keltis, išsiregistruoti, kad paskui už dvi naktis nemokėti. Indijos viešbučiuose nevienodas išsiregistravimo laikas: vienur dvyliktą, kitur vienuoliktą, kitur dešimtą, ar net devintą. Sako, kad būna ir aštuntą, bet aš tokiame viešbutyje negyvenau. Delyje ir Amdavade gyvenau viešbučiuose, kur gali būti visą parą nuo įsiregistravimo laiko ir mokėti kaip už vieną dieną. Čia Dwarkos KRISNASHRAJ viešbutyje reikėjo dingti iki devintos.

Jei būčiau anksti atsikėlęs, būčiau spėjęs į ekskursiją piligrimams, juos aštuntą išveža parodyti Dwarkos apylinkių ir Okra salos, ten taipogi šventa vieta. Penkių valandų ekskursija kainuoja 60 rupijų, neskaitant bilietų į keltą. Nebežinau, ar labai reikia gailėtis, kad i ekskursiją nespėjau.

Nuėjau prie pagrindinės šventyklos, bet nėjau vidun, aplinkui pavaikščiojau. Į tą Krišnos mandyrą daug maldininkų eilėj stovi norėdami patekti, kam aš netikėlis ten maišysiuosi... Batus visi tvarkingai lentynoje palieka.

Dwarka svarbus induistinis dvasinio švietimo centras, matyt čia ne viena aukštesnio ar žemesnio rango brahmanų mokykla, mačiau ir vaikų mokinių, ir vyresnių seminaristų, klierikų.

Prie manęs priėjo žmogus su gyvate. Davė ją man palaikyti už 10 rupijų.

Dar nufotografavau keletą sadhu - keliaujančių atsiskyrėlių.

Indai savo gyvenimą paskirsto taip. Vaikystėje reikia mokytis. Subrendus reikia sukurti šeimą, paruošti gyvenimui vaikus. Pasenus reikia pasiimti terbelę ir iškeliauti, vaikštinėti neskubant po šventas ir nešventas vietas. Žmonės tokiems keliautojams visaip padeda, žinodami, kad ir jų seneliai kur nors keliauja ir juos kas nors pamaitina. Man patinka toks požiūris, deja, Lietuvoje dėl šalto klimato sunkiai įgyvendinamas. Lietuvoje paprasčiau senelį su rogelėmis į mišką išvežti ir palikti.

Dar pašliaužiojau palei kanalą, palei jūros aukštą krantą, kol karšta pasidarė. Pavalgiau gudžaratiško thali - rodos visko mažai, bet bevalgant vis atneša ir prideda. Papildinėja tol, kol nesustabdysi. Kaip švediškas stalas, tik pačiam vaikščioti nereikia. Gali valgyti kiek tik lenda už 50 rupijų (mažiau, nei už tris litus). Užsigerti atneša vandens ir tokio balkšvo skysčio - smarkiai skiestų išrūgų ar kažko panašaus.

Karšta lauke, tai grįžau į viešbutį, atsisėdau jo restorane (vidiniame kieme stalai sustatyti, ten taip pat keletas lovų, kur viešbučio darbuotojai pokaičio miega) ir pasikrapščiau su kompu. Vaikai apspito, restorano administratorius nespėja jų nuo manęs nuvarinėti. Man netrukdo. Gėriau arbatą, ir vandenį su citrina. Norėjau susimokėti, pinigų iš manęs neėmė.

Atėjus laikui pasigavau rikšą, nuvežė į stotį už 20 rs. Ten sulaukiau autobuso į Porbandarą. Atėjus į stoti nereikia blaškytis, geriausiai iš pradžių ramiai pastovėti truputį prie informacijos būdelės ar administracijos kabineto. Jei niekas neprieis ir neužšnekins, pačiam reikia prisistatyti  informacijos būdelės darbuotojui, kokiam nors načalnikui, policininkui, kareiviui, ar sausainių pardavėjui, kurių visada būna Indijos stotyse. Tiesiog reikia pasisveikinti, pasakyti, kur važiuoji ir viskas. Tada gali ramiai slampinėti po peroną ar atsisėdęs kur ant suolelio ar ant žemės užsiimti savo reikalais. Esi vienintelis keistas svetimšalis, žmonės baisiai tavim domisi, bet dažnai sarmatijasi užšnekinti. Kadangi esi jau apie save informavęs, žinia kur tu važiuoji bematant pasklinda po visą stotį. Todėl savo autobuso nepražiopsosi, tave būtinai pakvies ir nuves kur reikia, nebereikės suplukus lakstyti nuo autobuso prie autobuso ir klausinėti. O dažniausiai atsiras kas nors mokantis, ar manąs, kad moka angliškai ir belaukiant autobuso apturėsi malonų pokalbį apsuptas būrelio žioplių.

Autobusui pribuvus į išvykimo aikštelę ant jo stogu rišamas bagažas, o žmonės su maišais stengiasi vidun patekti.

Atvažiavau į Porbandarą sutemus, bet dar ne vėlai. Stotyje išsiaiškinau, kad rytoj paskutinis autobusas į Diu važiuos trečią, kelionė truks šešias-septynias valandas. Norėjau rikšą pasigauti, kad į Mėnulio rūmus nuvežtų (tokį viešbutį radau išreklamuotą LP), bet mane užšnekino vienas vyriškis ir į viešbutį nuvežė savo motociklu. Padėkojau, o jis paprašė manęs, kad ir aš padėčiau savo šalyje keliautojui iš Indijos, jei tokį sutiksiu.

Mėnulio rūmuose teturėjo laisvą dvivietį liuksą su oro kondicionieriumi ir LCD ekranu. Toks Džamnagare 1200 kainavo. Čia prašė tik 500. Buvau beketinąs kitur eiti, bet persigalvojau - kam gaišti dar valandą tam, kad sutaupyti kokį dešimt litų ir gyventi tvankioje belangėje su tarakonais. Kai pinigai baigsis, tada pagyvensiu pigiau.

Porbandaras - Mahatmos Gandžio gimtinė. Pagrindinis prospektas čia todėl vadinasi MG road, visur Mahatmos portretai, paminklai. Čia yra Gandžiui skirtų šventyklų, reikės aplankyti.

MG prospekte daug bankų, bankomatų, bet nei vienas neima mano kreditinės kortelės, kuria iki šiol visur sėkmingai naudojausi. Susirūpinau truputėlį - nejaugi jau dabar ateina tas metas, kai reikia pradėti taupyti kiekvieną rupiją. Pasistengiau tą susirūpinimą šalin nuvyti, geriau eisiu namo, filmą pažiūrėsiu prieš miegą. Apie Gandį, specialiai pasiėmiau, buvau matęs tik pabaigą, reikia peržiūrėti visą.

Pamiršau mielus skaitytojus (jei tokių yra) informuoti, kad savo kaliošų govnostupų dar neišmečiau. Ir labai tuo džiaugiuosi. Kad ir prakiurę, jie man taip puikiai tarnauja, vaikštau patogiai, lyg basas. Reikia tik po kojom žiūrėti, kad kur nors neįminti ir ant aštraus daikto neužlipti.