Atsibudau prabangiuose Menulio rūmuose (Moon Palace hotel). Ilgai netrukęs susiruošiau, išsičekautinau ir palikęs kuprinę viešbučio kontoroje išėjau pasivaikščioti po Gandžio miestą. Gaila, kad tiek nedaug laiko jam galiu skirti šį sykį.

Porbandaro miesto ašis yra MG Road - Mahatmos Gandžio gatvė. Visas gyvenimas verda aplink ją, paklysti mieste sunku. Priėjau Gandžio šventyklą-muziejų Mahatma Gandhi Kirti mandir- namą kur gimė Mahatma. Apžiūrėjau Gandžio ir jo šeimos nuotraukas.

Tiksli Gandžio gimimo vieta name svastika pažymėta, jos nevalia fotografuoti.

Paprašė, kad svečių knygoje pasirašyčiau. Koks buvo mano nustebimas, kai pamačiau dar vieno lietuvio neseniai paliktą užrašą - Sauliaus iš Vilniaus. Užteks man įsivaizdinti, kad aš vienintelis iš Lietuvos šiame Indijos užkampyje. Jau nebenustebčiau jeigu grįžęs į Diu ir užlipęs ant Nilešo viešbučio stogo rasčiau ten Saulių ar kitą lietuvį sėdintį geroje kompanijoje ir savo nuotykius bepasakojantį.

MG Road prospektas atsiremia į trijų vartų aikštę. Vieni vartai veda į siauras senamiesčio turgaus gatveles, kiti į žvejų uostą, kiti nežinia kur. Ten ir pasukau, nes turgaus gatvelėmis vakar vakare pavaikščiojau (Indijos turguose įdomiau slampinėti sutemus). O į žvejų uostą dar grįšiu. Aikštės centre, kaip priklauso, Mahatmos Gandžio paminklas padabintas. Indijoje daug paminklų, daug daugiau, negu Lietuvoje. Tie paminklai dažniausiai būna papuošti šviežių gėlių girliandomis. O balandžiai čia išmokyti elgtis pagarbiai ir neteršti įžymių žmonių statulų.

Taigi, pasukau pro vartus, kurie veda nežinia kur ir radau kokosų pardavėją. Kokosą išgėriau ir paskui suvalgiau. Čia taip daroma: pradžioj nuskelia viršų, šiaudelį įkišą ir duoda išgerti. Grąžini išsiurbtą kevalą, jį perskelia ir paruošia tolesniam valgymui. Jeigu riešutas gerai prinokęs, gauni supjaustytus baltymo gabaliukus kevalo puselėje, kaip lėkštelėje. Jei baltymas dar minkštas (kaip virto kiaušinio baltymas), iš kitos kevalo puselės padaro tokį šaukštelį baltymui išvalgyti.

Paskui grįžau į prie MG paminklo ir pasukau pro kitus vartus, vedančius į žvejų uostą. Gatvėse virš laidų daugybė aitvarų įsipainiojusių.

Žvejų uostas čia ne mažiau įspūdingas, negu Veravale, ir čia žuvim kvepia, ir čia didelius medinius laivus stato.

Šalia uosto yra ir pliažo ruožai. Smėlis smulkus, baltas, kaip Palangoj. Žmonės (daugiausiai uosto darbuotojai) ateina į pliažą patupėti. Jie, kaip ir katinai, išsikasa mažą duobelę ir patupi ant jos. Bet paskui neužkasa, kad nebūtų užminavimo, kad kas eidamas neužmintų. Tupinčių žmonių iš arti nefotografavau dėl etinių priežasčių, o duobelių - dėl estetinių. Ir man knietėjo taip patupėti bangoms ošiant, tik kad atitinkamo noro nebuvo. Pamaniau, kad tokia tupėjimo procedūra atviroje erdvėje, žiūrint į okeano tolius, dvasiškai praturtina vietos gyventojus, todėl čia ir gimsta tokie genijai, kaip Gandis.

Rodos kiekviename Sauraštros pajūrio iškyšulyje yra po šventyklą pastatyta. Porbandare taip pat. Priėjau iki jos, pasėdėjau netoli besimeldžiančių, pastebėjau, pasiklausiau.

Sėdi brahmanai aplinkui šventą ugnelę, pasikeisdami maldas iš knygos skaito. Vienas skaito garsiai, kiti keli kartoja, dar kiti sėdi šalia, eilės laukia pasiplepėdami, telefonais pasiskambindami.

Už šventyklos dar pasėdėjau, į Indijos vandenyną pažiūrėjau. Netoli ledus pardavinėjo. Užsimaniau ir aš, tik pagalvojau apie tai, pardavėjas pats priėjo, atnešė vieną. Dar ir pepsikolos (tiksliau "Thumb Up") buteliuką užsigerti. Nufotografavau pardavėją.

Pardavėjui nuėjus snargliuoti vaikai pribėgo, atidaviau jiems tą marožiną, bet kolos neatidaviau, pats labai gerti norėjau.

Paėjęs nuo kranto radau įdomų paminklą. Keisčiausių paminklų esu prisižiūrėjęs, bet paminklą nuorūkai pirmą kartą mačiau. Pagalvojęs nusprendžiau, kad tai paminklas cigaretės filtrui - Sauraštroje daug medvilnės plantacijų, matyt yra ir tų medvilninių filtrų gamykla kur nors netoli. Gal ir lietuviškam Kastyčiui filtrus čia daro...

Grįžęs į MG road susipažinau su vestuvių procesijos organizatorium. Apsikeitėm kepurėm, nusifotografavom.

Grįžau į viešbutį kuprinės pasiimti, ten pavalgiau drakoniškų bulvyčių, kinų patiekalai populiarūs Indijoje. Dar skanaus lassi atsigėriau.

O lauke man padarė labai skanaus citrinos vandens už penkias rupijas. Pakaišiojau savo kortelę į kelis bankomatus, pinigų neduoda. Truputėlį neramu darosi.

Autobuso į Diu laukiu. Stotyje vyrai sėdi ant suoliukų, ruko ir spjaudosi, moterys tupi ant žemės susispietusios pulkeliais šešėliuose. Karvė po pastatą vaikšto, geri žmonės ją pamaitina.

Įsėdau i vieną autobusą, paskui perbėgau su kitais i kitą, bet ten jau vietų nebebuvo, grįžau i pirmesnį, kuris vėliau išvažiuoja.

Sustojom kaime, ten išlipau kokoso atsigerti ir ne i tą įlipau, gerai, kad žmonės pasakė, būčiau į Porbandarą grįžęs.

Visai mažas šio autobuso ekipažas: tik vairuotojas ir konduktorius. Pastarąjam daug darbo tenka: visus apibilietuoti, apibarti kaimiečius maišais praėjimą užtvėrusius, prieš stojant autobusui iššokti laukan ir švilpuku reguliuoti prisiparkavimą perone (veidrodėlių mašinos čia neturi, tik motociklai). Sėdi konduktorius prie durų autobuso viduryje, signalus vairuotojui kada sustoti perduoda palubėj nutiesta virvele.

Baisiai ilgai važiavom duobėtu keliu pasišokinėdami, nusibodo jau visai. Pagaliau Diu šviesos, pagaliau namai. Rodos, iš užsienio būčiau grįžęs. Jau dešimta, vėlu, bet užlipau dėl viso pikto ant Nilešo viešbučio stogo. Ten sutikau senąjį švedą ir pagyvenusią baškirę iš Ufos, ji plepa be perstojo, kitiems įsiterpti neduoda. Esperantininkė, visą Pasaulį išmaišiusi, Amerikoje pagyvenusi. Švedas pasakė, kad Anandas ir Eriko niekur neišvyko, jie dar Diu.

Taip pasibaigė mano pirmoji ekspedicija po Katiavaro pusiasalį.