Atsibudau anksti. Užteks sėdėti Amdavade, reikia kur nors nuvažiuoti dienai. Didelis miestas Vadodara, arba Baroda yra netoli. 100 km arba pora valandų kelio. Išėjau į autobusų stotį, po kurią ne kartą esu vaikščiojęs. Pakeliui užkandau ir mandarinų porą suvalgiau. Stotyje paaiškėjo, kad čia ne ta stotis, iš čia tik į artimus kaimus autobusai tevažinėja. Man paaiškino, kad į Amdavidą veža iš STC stoties miesto Pietuose. Ten mane rikša ir nuvežė už 30 rupijų.

Autobusai į Barodą dažnai kursuoja. Tam maršrutui yra atskira kasa. Keleiviai atstovi eilutėje, nusiperka bilietą už 75 rupijas ir lipa į laukiantį autobusą. Tas greitai prisipildo, išvažiuoja, į jo vietą kitas atvažiuoja.

Į Barodą iš Amdavado greitkelis veda - expressway. Tokio ekspreskelio dar matęs nebuvau. Per visą šimtą km jokio išsukimo, nors miestų ir gyvenviečių pakeliui pilna. Kelias aptvertas, tad karvės, kupranugariai, ožkos, piemenys per jį nevaikšto. Jokių traktorių, rikšų, dviračių. Greičio apribojimas 100 km/h, tik autobusas taip greitai nepalekia, būtumėm ir per valandą atvažiavę.

Baroda didžiulis miestas, garsėjantis savo universitetu ir muziejais. Nusibodo ieškoti muziejų saulei kepinant, rikšą pasigavau. Jis nuvežė į kažkokį nedidelį muziejų, bet tas uždarytas. Paprašiau, kad vežtų į pagrindinį muziejų - nežino tokio. Pasiklausėm inteligentiškiau atrodančio praeivio, tas pasakė, kad į universiteto parką reikia važiuoti.

Parkas didelis, ten ne tik muziejus, bet ir zoologijos sodas. Pavaikščiojau po muziejaus kiemą, bet vidun nėjau. Kaina užsieniečiams net 200 rupijų, kai vietiniai už 10 gali patekti. Papiktino diskriminacija - būtų bent dešimteriopai lupę, bet 20 kartų jau virš visko, kaina kaip Europoje. Be to už leidimą fotografuoti dar šimtą sumokėti reikia. Afišose reklamuojama Europos meno kolekcija, kažin, ar verta čia laiką gaišti. Užteko ir kieme sustatytų Indijos meno kūrinių.

Zoologijos sodas netoli. Čia diskriminacijos nėra, kainos vienodos, tik vaikams nuolaida. Bet nėjau ir ten, tik po parką pavaikščiojau. Beždžionių ir krokodilų pasižiūrėti galima neinant į zoologijos sodo teritoriją.

Per parką eina labai siauras geležinkelis, nebuvau tokio siauro dar matęs.

Atsigėręs skanaus bet brangaus vandens su citrina (10 rs) pasigavau rikšą ir paprašiau, kad nuvežtų į Sursagar rajoną prie Thambakar Wada šventyklos. Tos šventyklos nepastebėjau, bet pamačiau milžinišką Šivos statūlą tvenkinio viduryje.

Grįžtant į stotį atkreipiau dėmesį į kino teatro afišas. Reikėtų į kiną nueiti, sako Indijos kinuose įdomu. Tik eilės prie kasų didelės. Brangiausia vieta balkone kainuoja 40 rupijų.

Dar nufotografavau senovišką rikšisto taksometrą. Amdavade ir kituose dideliuose Gudžarato miestuose rikšistai tuos taksometrus įjungia neprašomi (Delyje dažniausiai neįjungia, būtina derėtis prieš įlipant, kitaip sumokėsi brangiau, nei Vilniuje). Prietaisai rodo tarifą, bet seną, reikia iš koeficiento dauginti, kurį rikšistas ir težino. Pasitikiu Gudžarato rikšistais, niekada (beveik) kainos jie neužkeldavo keliariopai, gal tik truputėlį, bet nesiginčysiu dėl kiekvienos rupijos.

Autobusai į Amdavadą važiuoja ne iš centrinės stoties, kur mane atvežę buvo, bet iš mažesnės, esančios prie pat geležinkelio stoties. Eilė prie kasos ilgiausia, visą maišelį riešutų suvalgiau bestovėdamas, o riešutus aš minimalistiškai valgau - po vieną į burną ir ilgai kramtau. Gera valanda gavosi.

Bestovėdamas susipažinau su jaunuoliu, aviacijos mokslus baigusiu Kalifornijoje ir ką tik grįžusiu tėvynėn Indijos aviacijos pramonės vystyti. Jis ilgai man pasakojo apie Gudžarato valstijoje esančias ypač palankias sąlygas aviacijai, čia daug magnio, svarbaus lėktuvų statybai. Pašnekovas pastebėjo, kad Indijos ekonomika labai nerangi, reikia daug laiko kam nors realizuoti. Jei Rytų Azijos šalys vadinamos ekonomikos tigrais, Indijai labiau tinka dramblio epitetas. Reikalai vystosi lėtai, bet stabiliai, ir paskui įsivažiuoja nesustabdomai.

Autobuse gavau vietą priekyje, prie konduktoriaus. Sušalau skersvėjų perpūstas, kai per dienos karščius išvykau, nesusiprotėjau pasiimti šalio, kurį seniai seniai man padovanojo Maksas iš Udaipūro. Visi sėdi šaliais apsivynioję, patogu, šilta, praktiška nešiotis, nes vietos mažai užima. Tik dešimtą atsiradom Amdavade. Prieš rikšą gaudydamas arbatėlės atsigėriau, sušilau.

Viešbutyje dar virtuvė dirbo, sriubos į kambarį atnešė.