Mėgstu paskaitinėti rytinius laikraščius, kuriuos man atneša su pusryčiais Kozar viešbutyje. Iš jų galima sužinoti, kokie renginiai vyko vakar mieste, kas įdomaus ar neįdomaus atsitiko Amdavade, Indijoje, Pasaulyje, Visatoje. Viską peržiūriu, praleidžiu tik kriketo puslapius (šis angliškas sudėtingų taisyklių žaidimas Indijoje ne mažiau populiarus už krepšinį Lietuvoje, visi pokalbiai su indais vėliau ar anksčiau nukrypsta į kriketo temą, indai dažnai stebisi, kad aš nežinau nei vienos kriketo žvaigždės, be aš ir krepšinio nežinau, tik Marčiulionį, nes jis fizikas buvo).

Šios dienos laikraštyje radau intriguojantį straipsnį. Profesorius CK Raju įžiūrėjo St. Hawkingo knygoje "The Grand Design" krikščionybės propagandą. Indų mokslininkai vakarietišką kosmologiją laiko pusiau žaliu mokslu (half-baked science), Didžiojo Sprogimo teorija - grubiai supaprastintas sudėtingo Pasaulio modelis, skirtas siaurai mąstantiems. Straipsnyje ši knyga labiausiai kritikuojama už propaguojamą kreacionizmą. Nors Hawkingas ir yra pareiškęs (ne jis pirmas), kad jo teorijoje Dievas nereikalingas, ji vis tiek labai paranki krikščionybei, kuri vis labiau suartėja su šiuolaikine vakarietiška fizika. Kaip alternatyvą vakarietiškai kosmologijai autorius priešpastato islamo besitęsiantį Visatos kūrimą, budistų sąlyginę kooriginaciją (patticca samuppada), induistų kūrybinį vystymosi veiksmą (karma).

Įdomu, ar lietuviškuose laikraščiuose galima tokių įdomių dalykų rasti... Seniai beskaičiau mūsų spaudą, daugiausiai pritaikytą mąstyti tingintiems žmonėms.

Pastebėjau, kad Indijoje laikraščius labai mėgsta skaityti. Rytais galima sutikti skaitančius visur. Mačiau daug skaityklų, jose visada pilna žmonių. Laikraščiai ir žurnalai gudžaratiški daugiausia, tačiau daug ir angliškų. Angliška spauda skirta ne užsieniečiams, vietiniai ją skaito.

Anglų kalba čia įleidusi gilias šaknis. Nors nemažai yra nesuprantančių angliškai, tos kalbos žodžiai liejasi visur. Dažnai nugirstuose pokalbiuose vos ne kas antras žodis angliškas.

Dieną geriau sėdėti viešbutyje, ten darbuotis ir slėptis nuo dienos karščių. O vakarui artėjant, apie penktą valandą, geriausiai išeiti paklaidžioti miesto gatvėmis. Vakar ėjau Šiaurės kryptimi, šiandien patraukiau į Pietus palei upę, link Ellis tilto. Pafotografavau šventus plakatus, ten susimaišę visokių tikėjimų atributai ir dievai, ten jie puikiai tarpusavyje sugyvena.

Priėjau gatvelę, kur vestuvines karietas pardavinėja. Įspūdingai atrodo.

Nuo stogų vaikai aitvarus leidžia

Nuo pirmųjų dienų Indijoje vis atkreipdavau dėmesį į vieną gatvėse valgomą skanėstą. Iš vežimėlių pardavinėja tokius tuščiavidurius spurgos dydžio pyragaičius. Jų pilni konteineriai, į akvariumus panašūs. Pardavėjas pralaužia tą pyragėlį, prisemia juo skysčio (arba įpila į jį) ir paduoda valgytojui. Tas dviem kąsniais suvalgo tą varvantį skanumyną, jam tuoj kitą paduoda. Anksčiau maniau, kad tai baisiai saldu, todėl net nebandžiau ragauti. Šiandien priėjęs arčiau pastebėjau, kad ne sirupą semia pyragėliu, o sriubą, tad išbandžiau ir likau labai patenkintas. Paklausiau pardavėjo, kaip vadinasi tas patiekalas. Matori Pani Buri, jei teisingai užrašiau.

Prisiminiau, kad mano namuose citrinos baigėsi, pradėjau ieškoti, vienas pagyvenęs žmogus prisistatė man padėti. Rado man citrinų, paskui arbatos kartu išgėrėm. Nors jis visai nekalbėjo su manim angliškai, bendrauti sekėsi visai sklandžiai. Jis pakvietė trumpam pas save į namus. Užlipom ant stogo pažiūrėti, kaip vaikai aitvarus leidžia. Naujasis mano pažįstamas supažindino mane su savo šeima, paprašė, kad nufotografuočiau jo dukrą su anūke.

Namo grįžtant modernią ir švarią pieninę radau, ten nusipirkau šaltos kavos skardinėlę. Kainavo net 25 rupijas, užtat skardinėlė storų sienelių, ranka lengvai nesuspausi, šaltį gerai išlaiko.

Taip praėjo eilinė diena Ahmedabado didmiestyje, kuriame yra visko, tik turistų nedaug.