Autobusas į Amdavadą buvo patogus, švarus (Indijos mąstais), minkštas. Ir kelias buvo ne toks duobėtas, kaip bijojau. Vis tiek nepavyko išsimiegoti, nes pro plyšius baisūs skersvėjai pūtė, šalta buvo. Vietiniai su striukėmis, veidus skarelėmis apsivynioję, o aš iš šiltų drabužių turėjau tik skrybėlę.

Viešbutį Kozar, tą, kur pernai buvau apsistojęs, užsirezervavau iš anksto. Dar net septynių ryto nėra, o mane į kambarį įleido. Užsisakiau arbatos ir nugriuvau pamiegoti.

Šitame viešbutyje, kaip ir pirmą kartą, registruojantis liepė kairį nykštį perbraukti per rašalo pagalvėlę ir paspausti registracijos žurnale. Niekas anksčiau nėra ėmęs mano piršto antspaudų. Taigi, jei jų kam prireiks, gali ieškoti Amdavade (Ahmedabade) Kozar viešbutyje.

Dešimtą atsikėliau, einu festivalio žiūrėti. Tuščia. Gatvės tuštesnės, negu per mano paskutinę viešnagę šiame mieste. Kur tas festivalis? Vaikai nuo visų stogų aitvarus leidžia, bet gatvės tuščios. Nuėjau prie Neru tilto, kur turėtų vykti festivalio renginiai, ir ten tuščia. Tik kupranugariai statybose dirba. Matyt, viskas pavakariais prasidės, per anksti dar, tad užkandau pakelės užkandinėje ir grįžau viešbutin dar pamiegoti.

Neiškentęs pasiguglinau ir radau informaciją, kad tarptautinis aitvarų festivalis vyko sausio 9-11 dienomis. Visada būdavo per Makar Sakranti šventę, o dabar atkėlė anksčiau. Manęs neįspėjo, kiaulės. Būčiau Diu likęs, pajūriais pasivaikščiojęs dar. Tokios gražios didžiulių aitvarų nuotraukos visur internete, bet aš pavėlavau tuos skraidančius šedevrus suvežtus iš visų šalių gyvus pamatyti.

Teks kelias dienas pasitrinti Amdavade. Gal padarysiu dienos išvykas į aplinkinius miestus.

Pavakare išėjau pasivaikščioti. Tuščia, kaip niekad. Viskas uždaryta, gatvės prekiautojų tik kur ne kur. Švenčia visi, svarbi šventė, kaip mūsų Velykos. Aitvarų pilnas dangus. Ne festivalinių, mažų, dažnai iš maišelių padarytų. Pilnas dangus jų, bet nuotraukose nesimato.

Perėjau Neru tiltą ir pasukau į Šiaurę Gandžio tilto link. Užsukau į praėjusio festivalio vietą, žmonių ten prisirinkę, bet matosi tik šventės likučiai. Pavaikščiojau aplink Gandžio paminklą.

Pavaikščiojęs po šiuolaikinį ir ne tokį įdomų rajoną grįžau į savo pusę per Gandžio tiltą ir į lūšnynus pataikiau. Apspito mane žmonės, šnekina, nori nusifotografuoti. Pinigų nekaulija, čia ne stotis kokia, čia turtingi neužsuka. Daug spalvingiau, žmoniškiau, negu kitoje pusėje. Man čia patiko, reikės dar čia grįžti.

Grįžau apytuštėmis gatvėmis, niekas įdomiu maistu neprekiauja, net arbatos atsigerti nelengva rasti. Teko pavakarieniauti viešbutyje.