Atsibudęs prisiminiau, kaip prieš dvidešimt menų gynėm savo laisvę. Greitai tie metai bėga...

Šiandien paskutinė diena nuostabiajame Diu miestelyje, Katiavaro pusiasalio perle. Vakare išsikraustau į Ahmedabadą, ten rytoj aitvarų festivalis, iš ten toliau į Pietus vyksiu.

Pirmiausiai nuėjau atsisveikinti į savo pusryčių vietą. Ten paano krautuvėlėje pripirkau lauktuvių draugams. Pardavėjas man padarė paano ruošinį, beliks tik į lapą įvynioti. Kad tik nesugestų iki pavasario, kai namo grįšiu. Sakau jam, kad jei jis galėtų Vilniuje per kokią mugę paaną daryti, eilė ilgiausia susirinktų prie šio kramtomo dalyko, net jei ir už 100 rupijų pardavinėtų, o ne už 5, kaip dabar.

Paskui nusifotografavau su Harešu. Jis man nemokamai lassi padarė atsisveikinimui.

Po pietų pradėjau lagaminus pakuotis. Per visą laiką stengiausi neapsikrauti daiktais, vis tiek vos besugrūdau viską, nežiūrint, kad balastinį lietuviškos duonos kepalą ir sūrį išmečiau. Teko galutinai atsisveikinti ir su kroksais-kaliošais, ar beturėsiu kada nors tokią patogią avalynę...

Pavakary dar spėjau prie jūros nubėgti, Saule besileidžiančia pasigrožėti paskutinį kartą.

Autobusas pusę aštuonių išvažiuoja. Lagaminą-čemodaną priėmė į bagažo skyrių gale, o aš su kuprine ir tašele užsiropščiau į šoninį gultą. Prieš autobusui išvažiuojant išgirdau save vardu šaukiamą. Tai gražuolė Eriko į autobusą įlipo su manim atsisveikinti. Koks mielas siurprizas. Pajudėjus iškišau galvą pro langelį ir pamačiau Anandą bei keletą kitų Nilešo svečių namų gyventojų man mojančius, atėjo manęs palydėti. Susigraudinau.

Sudie, geroji kompanija, sudie nuostabus Diu mieste.
Džai Matadži!

Autobusas buvo labiau komfortiškas už tą, su kuriuo pernai čia atvažiavau. Minkštas, švarus, mano gultas užsitraukia ir užuolaida, ir durimis. Pasijutau, lyg Tokijo viešbutyje-lentynoje.