Vaikštau po lūšnynus, žmonių minia iš paskos seka. Tik stabteliu, visi rankas į mane tiesia, ligonius prie manęs veda. Paliečiu juos, kai kurie bemat pasveiksta, nes tikėjimas daro stebuklus. Daugybė žmonių aplink mane susirinko, vaikai veržiasi artyn, suaugę juos stumia šalin. Prileiskite prie manęs mažutėlius, sakau, palaiminti jie, nes visa Indijos ateitis jų rankose.

Atsibudau savo prašmatniame Kozaro viešbutyje, gražų sapną paliko mano pasąmonėje vakar aplankyti lūšnynai po Gandžio tiltu.

Išėjau pasivaikščioti, pažiūrėti ką turguose prie Bhadra Fort pardavinėja. Praėjau pro kuprinių alėją. Vienos vos nenusipirkau. Didžiulė, pritaikyta mano namuose paliktam 17" monstrui, rodos, ir tvirta. Iš pradžių prašė 750, nueinant nuleido iki 500, Lietuvoj tokios ir už 3000 rupijų negausi. Nuvijau pagundą, godumas blogas dalykas, esu pasimokęs jau. Vietą lagamine geriau pataupysiu dovanoms draugams.

Pamatęs pigius ir stilingus baltinius neiškenčiau ir nusipirkau tris, už viską sumokėjęs 50 rupijų. Baltiniai už porą litų, ar begali būti pigiau. Vėliau grįžęs pastebėjau, kad tai meistriškai supakuoti nunešioti iki skutų skudurai, bet labai nenusivyliau šį kartą, man visai jie tiks po Antakalnį vaikščioti, "prikolnai" atrodysiu. Jei vietos lagamine pritrūks, išmesiu lauk, arba ožkoms sušersiu.

Nuo pat kelionės pradžios buvo kilusi mintis apsirėdyti indiškai, prisipirkti indiškų rūbų. Mačiau Pahar Gandže ir Diu europiečius vaikštinėjant su gudžaratiškomis kelnėmis, ar net sadhu maldininkų apdarais. Bet paskui pamaniau, kad nieko patogesnio už savo kelioninius rūbus nerasiu. Gražūs tie baltiniai, kuriuos man siuvėjas Diu pasiuvo už dešimt litų, bet kažkokie nepatogūs. O grynai indiškai apsirėdyti praėjo noras, pagalvojus, kaip atrodytų Vilniuje koks nors amerikietis turistas apsiavęs vyžomis, užsidėjęs skrybėlę šiaudinę ir juosta apsijuosęs. Geriau aš Vilniuje indiškai dėvėsiu, jei rasiu kas man labai patogu. Toks bus mano "prikidas".

Viena bobutė pardavinėjo tokius štampukus (sanča gudžaraiškai), kuriomis merginos delnus ir visas rankas išsidažo. Mano delną taip pat užštampavo.

Kvailystę padariau, žinoma, bet nusipirkau. Už tris štampelius, rašalo (chna) buteliuką ir pagalvėlę dėžutėje suplojau 650. Vėliau sužinojau, kad dešimt kartų permokėjau.

Pavakare nulėkiau į Ahmedabado miesto muziejų. Norėjau aplankyti tekstilės muziejų, sako, ten įdomu, šalia yra indiškų deivių ekspozicija. Bet pasirinkau tą, kuris arčiau ir nenusivyliau.

Buvau vienintelis lankytojas, dėl manęs šviesas uždegė. Įėjimas nemokamas, tiktai reikia svečių knygoje pasirašyti. Gaila, kad lankytojų nėra, muziejus įdomus, ekspozicijos skoningai sutvarkytos. Istorijos salės, Gandžio dalis, religinės salės, šiuolaikinių pasiekimų salės - viskas įdomu. Sužinojau, kad Amdavade yra Physical Research Laboratory, jos stende pristatytas ciklinis Visatos raidos modelis, atitinkantis induizmo mokslus - nuo Planko dydžių ir atgal. Dar šiame mieste yra Institute of Plasma Research, jame kuriamas Aditya Tokamak. Dar muziejuje eksponuojamas ilgiausia smilkalo lazdelė - net 14 pėdų ilgio, 6 colių storio.

Išėjau iš muziejaus, kur akys veda, ketindams rikšą pasigauti, kai nusibos vaikščioti. Atsigėriau gazuoto vandens iš senoviško sifono. Pardavėjas turi visokių sirupų ir prieskonių, ką tik nori gali sumaišyti.

Taip priėjau tą vietą, iš kurios į Diu bvau išvažiavęs kadaise. Dar paėjęs pasiekiau Relief Rd gatvę, rikšos neprireikė. Pradedu orientuotis Amdavade, gaila, kad rytoj anksti teks palikti šį Gudžarato didmiestį.

Sanča antspaudai.