Nuo vakar vakaro nebegaliu prisijungti prie interneto. Nėra kada aiškintis, reikis keliauti. Madrase susirasiu Airtel atstovybę, gal ten padės. Jei ne - rasiu kokią interneto kavinę. Nedaug Indijoje beliko būti, per vėlu naują SIM internetą užsivesti.

Pusę šešių atsiskaičiau su viešbučiu. Sąskaita atitiko mano paskaičiavimus, net kiek mažiau reikėjo mokėti. Maniau, kad rikšą lengvai pasigausiu, bet teko nemažai pradardėti su lagaminu link stoties tuščiomis gatvėmis, kol triratė mašinytė prie manęs privažiavo.

Stoty pasimečiau truputėlį. Niekur neradau informacijos iš kokio kelio mano traukinys išvažiuoja. Lentų su tvarkaraščiais pilna, bet mano traukinio ten nėra. Nesimato ir jokio pareigūno, kad pasiklausti. Informacijos būdelės toli nuo peronų, kol prieisiu ir eilėse atstovėsiu į traukinį pavėluosiu. Belieka žmonių klausinėti. Stebėtinai greitai, iš trečio bandymo, man pasakė iš kur važiuoja mano traukinys. Užrašų jokių, tad dar kelis kartus žmonių pasiklausinėjau - taip, visi į Čenajų laukia.

Begeriant arbatą atvažiavo traukinys. Ilgas ilgas, šimtas vagonų. Dauguma pigios sleeper klasės ir tokių, kur susigrūdę važiuoja be rezervacijos. Pagaliau priėjau 3AC klasės vagonus, į kurį man lipti? Ant mano rezervacijos lapo nėra nei vagono, nei vietos numerio. Nepasižiūrėjau savo būsenos internete prieš išvažiuodamas, nes interneto nebuvo. Jokių konduktorių prie vagonų, nėra ko pasiklausti. Pasiklausiau vieno keleivio, jis įsivedė mano PNR numerį į savo telefoną ir gavo visą informaciją apie mano kelionę SMS žinute. Taigi, mano vagonas B1, vieta 43. Priėjęs prie vagono radau prie durų prisegtą lapelį su keleivių sąrašu, tikrai ten esu. Pasirodo, geležinkelių informacijos sistema čia puikiai išvystyta, reikia tik mokėti ja naudotis.

Mano vieta ant viršutinės (trečiosios) lentynos, kaip ir norėjau. Galėsiu bet kada pagulėti užlipęs. 3AC klasės plackarte antroji lentyna dienos metu būna suskleista, kad keleiviai pirmojoje galėtų sėdėti.

Mano kaimynė kokių 35 metų moteris su sūneliu, jie taip pat į Čenajų važiuoja, o iš ten į Šri Lanką skrenda, kaip ir aš, tik viena diena vėliau. Sutapimai manęs nebestebina.

Lagaminui vietos po sėdynėm nebėra, užsikėliau viską ant viršaus, sėdžiu su visais apačioj. Vienas diedas užsimanė atsigulti apatinėje lentynoje, varo mane lauk. Bet čia įlipo inteligentiškos išvaizdos senukas ir tam diedui paaiškino, kad dienos metu negalima vienam visos apatinės sėdynės užimti, reikia į viršų lipti atsigulti. Diedas susirado laisvą šoninę viršutinę lentyną, o su senuku mes susidraugavom. Plepėjom visą dieną, iki pat vakaro, kol tas diedas sugrįžo su konduktoriumi ir pareikalavo leisti jam atsigulti apačioje. Ir taip būtumėm leidę, jau devynios, miegoti laikas.

O iki tol kalbėjom, kalbėjom. Senukas žino, kur yra Lietuva, kurgi ne, jis Anando miesto universiteto ar kažkokios kitos aukštosios mokyklos profesorius, ekonomikos mokslų dėstytojas. Sanskrito bendrinis žodis Ananda Indijoje labai populiarus, todėl nenuostabu, kad Delyje gyvenau Anando viešbutyje, Udaipūre ir Diu susiradau draugą Anandą, o vidury Indijos visą dieną bendravau su profesorium iš Anando.

Kalbėjom apie kompiuterius, politiką, induizmą, džainizmą, islamą. Dar kartą išgirdau mintį, kad giliau nesusipažinus su induizmu negalima suprasti džainizmo.

Kas minutę per vagoną vaikšto arbatos, kavos, vandens, pomidorų sriubos, ledų, visokių pyragėlių, laikraščių, kompaktinių diskų pardavėjai. Arbata ir kava kainuoja 5 rupijas, jokių traukinio antkainių.

Pro mus praėjo oranžiniai apsirėdęs krišnaistas, siūlė Bhavadgitą pirkti. Profesorius pradėjo su juo diskutuoti krišnaizmo, vaišnavizmo, govindizmo tema, vaikinas pritrūko žinių ir atsivedė vyresnio rango krišnaistą, europietiškos išvaizdos, kalbantį su slavišku akcentu. Tas labiau pasikaustęs moksluose, jam net pasisekė man įsiūlyti vieną knygelę. Ne Bhavadgitą, plonesnę, kad bagaže vietos neužimtų. Jis pagyrė mane, kad aš pinigus jam paduodamas perdėjau į dešinę ranką. Čia prasidėjo diskusija apie kairės rankos nešvarumą, profesorius įtikinėjo, kad abi rankos vienodai gerbtinos. Tas krišnaistas žino Lietuvą, net krišnaistų centrą Vilniuje. Gal jis iš ten, tik neišsidavė.

Paskui parodžiau filmukus apie Lietuvą. Profesorius klausinėjo visokių protingų klausimų, daugiausiai apie politinės sistemos niuansus, o kaimynė su vaikeliu stebėjosi, kaip švaru visur mano šalyje. Paaiškinau, kad ne visur taip švaru, šiukšlinų vietų autoriai nenufilmavo. Prie pokalbių ir demonstracijų kartas nuo karto prisijungdavo ir kiti keleiviai. Profesorius man thali nupirko, norėjau pats susimokėti, jis neleido. Moteris virtais kiaušiniais pavaišino. Neturiu kuo atsidėkoti, neturiu lietuviškų suvenyrėlių.

3AC klasės vagonuose važinėja vidurinės klasės keleiviai. Visi tvarkingi, švarūs, netriukšmauja. Ubagų vagone nebuvo, tik vienas be kojų sugebėjo įsigauti ir pradėjo grindis skudurėliu valyti. Sleeper klasės vagone turėtų būti įdomiau, ten keleivius linksmina visokie muzikantai, fokusininkai ir žonglieriai, kartais ir hidžros įlipa - tai tokia atskira kasta - vyrai persirengę moterimis. Jie koncertuoja vestuvėse ir traukiniuose. Bet aš važiuoju turtingesnių žmonių vagone, čia tokių įdomybių nėra, užtat išsimiegoti galima, ramiau ir saugiau - ubagai ir žūlikai sleeper ir žemesnės klasės vagonuose veikia. O tarakonai ir žiurkės, matyt, visose klasėse laksto, konduktoriai nepajėgūs jiems uždrausti.