Profesorius iš Anando išlipo naktį savo stotelėje, tai šiandieną neplepėjau, savo užrašus tvarkiau. Prie mano lentynos net dvi veikiančios rozetės, galima nebijoti, kad akumai išsikraus.

Pradėjo šiurpas krėsti, matyt peršalau naktį nuo kondicionieriaus. Nenoriu susirgti, vis arbatos karštos išgeriu.

Ryte sustojome Vidževados stotyje, išlipau po peroną pavaikščioti, ubagai apniko. Spirduliaj, sakau jiems lenkiškai, kažkodėl. Šitą žodį mane buvo išmokinęs vienas draugas ubagams Varšuvoje atbaidyti. Deja, Indijoje šitas žodis neveikia. Įlipau atgal į vagoną, nes tų ubagų vis daugiau ir daugiau aplink mane pradėjo rinktis, rankas tiesti. Šiaip į Indijos geležinkelio peronus įleidžia tik su bilietais, tik šitame mieste elgetos kažkaip prasmuko.

Traukinyje viena bobutė manęs paprašė lietuviškos monetos. Nustebęs pasikrapščiau tašelėje ir radau dar vieną, priešpaskutinį centą. Labai man dėkojo, pinigų siūlė, kai neėmiau, tai pyragėlių davė visą maišelį. Nenorėjau jų imti, apetito visai neturiu, bet įbruko, neklausė jokių atsikalbinėjimų. Keista, kam jai lietuviškas centas... Turbūt jos anūkėlis monetas renka, tikiuosi apsidžiaugs.

Štai ir atvažiavom į Čenajų, buvusį Madrasą, Tamil-nadu valstijos sostinę. Iškart pajutau, kad čia Pietų Indija - tvanku, lyg garinėje pirtyje. Viskas čia kiek kitaip negu Šiaurėje. Visų pirma tamiliški užrašai. Ne palkutės su užraitymais, kaip Gudžarate, o tokie kringeliai su pabirbinimais, linijos ne vienodo storumo, gal būt plonos ir storos linijos reiškia skirtingas raides... Visų antra - tamsūs žmonės. Tamsiaodžių pasitaikė visur Indijoje, kur buvau, bet šia visi labai tamsiaodžiai dravidai. Maždaug pusė vyrų vietoj kelnių nešioja sarongus - patogiau tokiuose karščiuose, gal ir man reikės pabandyti. Net stoties nešikų uniformos be kelnių.

Vos išlipus perone rikšistai jau gaudo. Vienas mane pasigavo, pasiūlė į Triplikeino rajoną už 130 rupijų nuvežti. Dar traukinyje buvau sužinojęs, kad vietiniai moka 100 rupijų už tą maršrutą, tai labai nesipriešinau. Į mano vardijamus viešbučius iš LP nevežė, vos ne verkdamas aiškino, kad jis žino geresnį. Ginčijausi, ginčijausi, o jis vis savo. Būčiau sveikas, siųsčiau jį velniop, bet dabar man taip reikia kur prigulti ir prasirgti, tai pasidaviau. Nuvežė į White House viešbutį už 575, kambarys prastas, aptriušęs, vandens šilto nėra, bet sakė, kad tuoj įjungs.

Sukaupiau paskutines jėgas ir nuėjau interneto reikalų tvarkytis. Interneto kavinės neleido man savo kompo prisijungti. Gerai, kad netoli centrinė Airtel būstinė buvo, ten jaunos gražios mergaitės dirbo. Tamilės tamsiaodės turi savo žavesio, daugelio veiduose raupų žymės, bet tai labai negadina. Pasiskundžiau vienai gražuolei, kad SIM GPRS veikti nustojo, ta pradėjo visur skambinėti, net į Gudžarato padalinį paskambino, kur tą SIM buvau įsigijęs. Praėjo kelios minutės ir mano internetas vėl užsivedė. Nuoširdžiai padėkojau mergaitei, you are wellcome, pasakė ji. Nuotaika pakilo, nebe taip baisiai ir tas drugys krečia.

Pakeliui namo aplankiau visus pasitaikiusius viešbučius, Triplicane rajone jų nemažai. Pusė buvo užimti, bet radau visai neblogą kambarį už 250, paskui kiek prastesnį už 200, galų gale pasirinkau vieną tokį už 300, daug geresnį, negu šiai nakčiai apsistojau. Rytoj ten persikelsiu. Nei viename nebuvo karšto vandens, darbuotojai net stebėjosi tuo mano keistu poreikiu. Pradėjau suprasti, kad šituose karščiuose visi maudosi drungnu vandeniu, tai atgaivina.

Labai skanios kavos atsigėriau už 6 rupijas. Paskui skanios sriubos už tiek pat. Čia ant restoranų dažniausiai užrašyta "Hotel", kai pasakydavau, jog ieškau kambario, administratoriai juokdavosi ir sakydavo, kad jie tik pavalgyti tegali pasiūlyti. Ant viešbučių rašo "Guest House".

Gatvės maistas kitoks, negu Šiaurės Indijoje, reikės dar ištyrinėti. Bananai visokiausių rūšių ir atspalvių, ne vienodi, kaip Delyje ar Gudžarate.

Labai daug musulmonų, halal maisto valgyklų, burkų parduotuvių. Matyt čia musulmoniškas rajonas, šiaip tamilai induistai, tik ne tokie religingi, kaip Šiaurėje, nesimato šventyklėlių ant kiekvieno žingsnio.

Gatvėje gyvenantys vargšai iš manęs pinigų nekaulijo. Maži vaikai laksto visiškai nuogi.

Madrasiečiai pasirodė kažkokie grubesni, mažai tesišypso, nesisveikina. Neįtikėtina, per visą valandą kol vaikščiojau tik vieną kartą tepaklausė iš kur aš esu.

Truputį vaisių su prieskoniais užvalgiau. Brangiau, negu Amdavade.

Šilto vandens taip ir neatsirado. Lūžtu miegoti su viltimi atsibusti sveikam.