Mano Indija MMX+

įkvėpimo gaudytojo dienoraštis

atgal toliau Septyniasdešimt šeštoji diena 2011.01.21

Ekskursija po šventyklas ir krautuves. Susitikimas su Rizvanu

« pradžion

pabaigon »

Išsikausčiau iš White House Residence viešbučio ir persikėliau į daug geresnį dvigubai pigesnį Nile Guest House. Dienos šviesos nėra belangiame kambaryje, bet visur švaru, nėra kanalizacijos kvapo, yra puikiai veikiantis LCD televizorius su šimtu tamiliškų programų, pažadėjo ir karštą vandenį suveikti. To ir paprašiau vos atvykęs. Į kambarį atnešė kibirą ir didelę spiralę į jį įmerkė. Įspėjo, kad nekiščiau pirštų į vandenį, kol ten spiralė mirksta, nes elektros šoką gausiu. Vanduo pašilo per penkias minutes, tik kažkodėl pradėjo tekėti pro kibiro dugną. Kaipmat atbėgo berniukas, pakeitė kibirą, grindis pavalė.

Išėjau pasivaikščioti link jūros, sako čia labai gražus pliažas Marine beach. Nedaug tenuėjau, rikšistas pasisiūlė dvi valandas pavežioti už 50 rupijų. Susigundžiau tokiu nebrangia ekskursija.

Iš pradžių nuvežė prie vandenyno. Pliažas platus - gal pusę kilometro reikia klampoti iki vandens. Ir ilgas labai- keliolika km. Sako, už jį ilgesnis miesto pliažas tik Kopakabana Rio de Žaneire. Bangos didžiulės, jokie rifai neužstoja. Sako, maudytis čia pavojinga, daug gerų plaukikų čia yra nuskendę. Todėl ir nemačiau nei vieno besimaudančio.

Rikšistas laukė manęs prie švyturio. Netoli nuo jo gražus paminklas Gandžiui.

Paskui nuvežė mane prie Šv. Tomo bazilikos. Didelė katedra. Žmonių nemažai viduje meldžiasi, batus visi lauke palikę. Ten yra ir muziejus šalia. Pačioje bazilikoje šventųjų paveikslai ant sienų, prie kiekvieno gražūs paaiškinimai užrašyti.

Paskui nuvažiavom prie didelės Šivos šventyklos Kapaleeshwarar. Norėjau savo prastus sandalus palikti prie vartų, kaip ir kiti žmonės, bet priėjo tarnautojas ir liepė mano apavą nešti į saugyklą už grotų, aišku, paskui pinigų paprašė už pasaugojimą. Bambėjo susiraukęs, kai jam tik penkias rupijas tedaviau.

Šventyklos prieigose buvo paaiškinimas angliškai kas prie ko, ką galima, ir ko negalima daryti. Be viso kito ten parašyta, kad apie šią šventyklą rašė Ptolomėjus, kad čia lankėsi Šv. Paulius.

Šventyklos bokštai taip gausiai išdekoruoti visokiomis spalvotomis skulptūromis, kad visos dienos neužtektų apžiūrėti. Į patį vidų manęs neįleido, ten tik Induistams, o man juk ant kaktos užrašyta, kad aš netikėlis. Neįleido ir tiek to, aplinkui pavaikščiojau, ten taip pat gražu

Po to, o kaip kitaip, pradėjo po krautuves vežioti. Nieko nepirksiu, sakau. Nereikia pirkti, sako, tik pažiūrėk. Tris parduotuves apvažiavom. Kiekvienoje mane stengėsi užlaikyti kuo ilgiau. Sakau, kad manęs rikšistas laukia, pykti pradės, kad užtrukau. Nepyks, sako man, jis dabar arbatą geria, mes jį vaišinam. Nieko nepirksiu, sakau, čia mano ekskursijos programa, pažiūrėti, kokių jūs gražių prekių turite ir kaip gražiai mokate įkalbinėti pirkti. Kainos milžiniškos - penkis tūkstančiai už šalikėlį, penkiolika už mėlynų akmenėlių vėrinėlį, dešimt už Kašmyro šilko sarį. Ar aš panašus į Rokfelerį, klausiu. Kokią tu kainą siūlai, klausia, kaip visada. Šimtas rupijų, atsakau, kaip visada. Pasijuokiam. Vienoje krautuvėje man patiko, pardavėjas iš karto pasakė: aš suprantu, kad nieko nepirksi, tiesiog paplepėkim. Užsišnekėjom apie kompiuterius, nes jis ketino pirkti laptopą (čia taip senoviškai visus notbukus vadina) aš visokių patarimų daviau, taigi ten negaišo tuščiai laiko su manim. Vis dėl to mane nuvežė į normalių kainų parduotuvę, kur aš pripirkau šio to.

Pasibaigus ekskursijai, kaip ir bijojau, prasidėjo... Duodu tuos 50 rupijų, kaip sutarėm, rikšistas verkia, aiškina, kad jam reikia šeimą išlaikyti, kad man bus labai blogai, jei neduosiu bent septynių šimtų. Paskui pažadėjo rytoj už dyką visą dieną vežioti, jei dabar jam bent 500 duosiu. Nežinau, kas man užėjo, daviau jam tuos 500, užsirašiau jo telefoną, nufotografavau jo triračio numerį, pažiūrėsim, ar jis vežios mane rytoj.

Pailsėjau viešbutyje truputėlį ir prie jūros nuėjau Saulės nusileidžiančios palydėti, nors Bengalijos įlanka rytuose, Saulė kitoje pusėje leidžiasi. Ilgai ėjau link jūros, tiksliau vandenyno pro paminklus Tamilų visuomenės veikėjams.

Visai priartėjus prie vandenyno mane užšnekino vienas jaunuolis. Taip susipažinau su Rizvanu.

Ilgai mes ėjome kartu pakrante sutemus. Rizvanas musulmonas, studijuoja IT inžinerijos mokslus, baigęs ketina vykti į Vokietiją stažuotis. Paklausė, ar turėčiau parodyti savo šalies banknotą, jis juos kolekcionuoja. Neturiu litų su savim, sakau, viešbutyje liko. Dar sustojom užkąsti keliose vietose, čia taip pat galima gauti daržovių-vaisių salotų, tiktai kiek brangiau, nei Gudžarate. Rizvanas kelis kartus padėjo man per gatvę pereiti, kol prie viešbučio priėjom. Ar galiu užeiti rankas nusiplauti, klausia. Įleidau į kambarį, tuo tarpu paieškojau savo atsarginėse piniginėse ir radau tik šimto litų banknotą, pasiliktą taksi ir vyno taurei, jei kada nors grįšiu Lietuvon. Parodžiau jam, pasakiau, kad negaliu duoti, dideli pinigai, daugiau, nei du tūkstančiai rupijų. Tik paskolink, sako, pasidarysiu kopiją ir rytoj atnešiu. Nežinau, kur būsiu rytoj, sakau, susiskambinkim. Mano telefonas taisykloj, sako, aš ateisiu kada tu pasakysi. Rytoj apie dešimtą ketinu į turgų pavažiuoti, sakau. Gerai, sako, dešimtą ateisiu. Daviau jam tą šimtinę, kažkodėl, tikiuosi, kad grąžins.

Vakarienei užėjau į halal restoraną Firduosi (persiškas pavadinimas) - musulmonų daug Madrase, nuo seno jie čia prekiavo, nors Tamil Nadu induistai virš 88% sudaro, o Čenajuje jų, rodos, koks trečdalis (kitas trečdalis krikščionys, tiktai likęs - induistai). Tai dar kartą parodo, kokia kaimiška šalis Indija - Lietuvos dydžio (pagal gyventojus, žinoma) mietas beveik neturi įtakos valstijos statistikai. Patiko šiame restorane - nuostabus citrinų vanduo pagardintas šafranu, labai skani vištos kojelių sriuba ir nuostabus mixed raita - labiausiai Indijoje atitinkantis mano salotas patiekalas. Kaip gaila, kad per vėlai jį atradau. Valgiau dažnai tas raitas, buvo ir su pupelėm, ir su pomidorais, bet mixed yra ir svogūnų, ir paprikos. Nemokėčiau atkartoti savo virtuvėje šio patiekalo, reikia šviežių indiškų rauginto pieno ingredientų (vien kefyru čia neišsiversi, reikia kelių dalykų), todėl negaliu paruošti kulinarijos skyrelio apie šį ypatingą patiekalą.

Šitas mano dienoraštis nepretenduoja į kelionių po Indiją vadovą. Čia yra ir netikslumų ir klaidų. Čia tik subjektyvūs pastebėjimai ir asmeniniai išgyvenimai - tai, kas tuo metu šovė į galvą. Jei norite parašyti atsiliepimą, spauskite čia...