Ilgai negalėjau užmigti, vis galvojau apie savo patiklumą. Ne pinigų gaila, bet nemalonu suvokti, kad tavim taip lengvai gali manipuliuoti kiti. Dar filmą pažiūrėjau, tad gulti nuėjau apie trečią. Devintą užsisakiau vandens pašildymą, prausiuosi, girdžiu tuk tuk į duris beldžiasi. Atidariau rankšluosčiu apsivyniojęs, žiūriu - Rizvanas atėjo šimto litų grąžinti. Ketino dešimtą užeiti, pusvalandžiu anksčiau pasirodė. Svečias trinasi kambary, vos ne į dušą kartu eina. Teko maloniai paaiškinti jaunuoliui, kad būtinas šioks toks privatumas. Paprašiau, kad palauktų priimamajame penkiolika minučių. Truputį įsižeidęs išėjo, po dešimties minučių vėl bar bar į duris.

Iš pradžių užsukom į paštą, ten sužinojau, kad 1 kg siuntinys į Lietuvą kainuoja 650, o 5 kg 1750 rupijų. Teko užrašyti Lietuvos vardą ant popierėlio, darbuotojas niekaip negalėjo rasti mano šalies savo sąrašuose. Nusprendžiau pripirkti lauktuvių ir pasiųsti paštu, nesitampyti po Pasaulį.

Paskui pusryčiauti nuėjom. Užsisakėm Pietų Indijos patiekalus: aš  Idli (ryžių blyneliai aštriame padaže), Rizwanas Dosą (didžiulis blynas iš purios tešlos, valgiau tokį Delyje, patiko).

Maistas Pietų Indijoje ant bananų lapų pateikiamas. Dažnai ir lėkštės nebūna - ant didelio lapo prikrauna ryžių, šalia pripila visokių padažų, valgytojai pirštais susimaišo ryžius su padažu ir dedasi į burną.

Papusryčiavęs paskambinau vakarykščiam rikšistui Kumarui, kuris žadėjo visą dieną mane vežioti. Daviau telefoną pakalbėti su juo Rizwanui. Kumaras kiek nusiminė, kad ne vienas su juo važinėsiu. Rikša atvažiavo į sutartą vietą, bet vairavo ne Kumaras, o jo draugas Šekaras. Jis pasakė, kad turi mus nuvežti į kelias parduotuves iš pradžių, po to į turgų, kai buvau prašęs. Sako, nieko nereiks pirkti, tik pažiūrėti. Pirmoje krautuvėje pabuvom kokias tris minutes, Šekaras pradėjo bambėti, kad taip negerai, reikėjo bent dešimt minučių prabūti. Supratau, kad jam moka už tai, kad jo atvežtas klientas apsilanko dešimčiai minučių. Ir dar gauna komisinius už pirkinius. Panašiai dirba visokios interneto svetainės, mokančios už nuorodas, apsilankymus, klikus, pirkimus ir pan.

Kitose dviejose parduotuvėse žiūrėjau į laikrodį, kad neišeitumėm per anksti. Dešimt minučių pasižiūrėti į suvenyrus neblogai, kai po muziejų pavaikščioti. Man visai patiko, malonu apžiūrinėti drožtus drambliukus vėsiame kondicionuotame kambaryje. Pardavėjai, pamatę, kad vaikštau su vietiniu, nebepuola įkalbinėti, nebeužlaiko, tiesiog dėmesio nekreipia.

Atbuvę privalomą programą, nulėkėm į gatvę, kur abiejose pusėse daugybė skudurų parduotuvių. Pripirkau ten pandžabi suknelių savo moterims, šalikėlių visokių. Paskui Rizwanas nuvedė mane i didžiulę šilko parduotuvę, per tris aukštus. Žmonių daugybė, ne taip, kaip tose krautuvėse, kur rikša atveždavo. Šilkinių šalių kainos gal keturgubai mažesnės, nei vakarykštėse parduotuvėse, todėl neiškenčiau, pripirkau jų savo pažįstamiems ir pažįstamoms.

Po apsipirkimo pasakiau Rizwanui, kad noriu į viešbutį grįžti, per karščius padirbėti kiek ir pamiegoti. Parvažiavom su kitu rikšą, prieš einant namo užsukom papietauti, suvalgėm po didžiulę dosą.

Tas mano naujas draugas nesitraukia nei per žingsnį, teko dar kartą mandagiai paaiškinti apie privatumą, o tai būtų likęs su manim viešbučio kambary pokaičio miegoti. Susitarėm, kad lauksiu jo penktą, pats porai valandų prisnūsti priguliau. Atsirado pusę penkių, atnešė man sūrių citrinos sulčių maišelyje. Tiesiog nuostabu.

Iš pradžių nuėjom alaus atsigerti į Submarino barą. Toks labai šiuolaikiškas, prašmatnus alubaris su neoniniu apšvietimu ir King Fišer po 160. Aukštuomenė čia renkasi, nepatogu man su šortais. Prie alaus nemokami žirniai, poros rūšių čipsai.

Paskui sėdom į rikšą ir į pliažą nulėkėm. Ne į tą Mariną, kur vakar du kartus buvau, o į tolesnį. Ilgai važiavom, net 300 rupijų teko sumokėti.

Tas kitas pliažas švaresnis, žmonių daugiau, paslaugų daugiau, ateities pranašautojai ant smėlio sėdi.

Paskui užsukom į netoli pliažo esančią katalikų bažnyčią, ten žvakelių porą pastačiau už savo artimuosius.

Užsukau į bankomatą pinigų pasiimti. Paskui pažiūrėjau, kad tai Sirijos katalikų banko ATM.

Grįžtant pasigavom rikšą su girtutėliu vairuotoju, vos liežuvį apverčiančiu. Porą kartų į motociklus trinktelėjom, vieną kartą ant stataus bordiūro užvažiavom, aš kelią truputį susitrenkiau. Vis kažkur ne ten įsukdavom, tekdavo grįžinėti. Pirmą kartą važiavau su girtu taksistu, tikiuosi, paskutinį.

Vakarieniauti užsukom į mano jau pamėgtą Firdousi restoraną. Pasiėmiau skanios žuvies gabalą už 115 ir dar mixed raita.

Mano pergyvenimai, kad esu du kartus apgautas, nepasitvirtino. Reikia pasitikėti žmonėmis.