Atsikėliau anksti, nes su viešbučiu reikia atsiskaityti iki devynių - nepagalvojau prieš įsikraustydamas, kad reikėjo pasitrainioti kur ryte ir vėliau atsirasti, čia mokama už pilnai praleistą parą. Vakar paklausiau, ar galėčiau iki dešimtos prabūti, sako, reikės 50 rupijų primokėti. O ilgiau, klausiu. Tada 150, sako. Nusprendžiau dešimtą dingti. Rizwanas jau pusę dešimtos beldžiasi. Paprašiau, kad palauktų pusvalandį už durų. Atvirkščias punktualumas - atėjimas per anksti - dar blogiau negu vėlavimas.

Vakar sakiau Rizwanui, kad nereikia taip manęs šefuoti, viską pats susitvarkysiu, tegul užsiima savo darbais. Jis sakė, kad atostogauja dabar, laiko turi, o buvimas su manim jam gera praktika angliškai bendrauti. Įspėjau, kad negaliu mokėti daug pinigų už jo sugaištą laiką. Aš neprašau pinigų, atsakė jis.

Atsiskaičiau su viešbučiu, noriu daiktus kelioms valandoms palikti, neleidžia. Teko dar suploti 150 ir lagaminą palikti kambary. Būčiau iš anksto žinojęs, būčiau bent išsimiegojęs.

Visų pirma einam į paštą, sakau Rizwanui, reikia lauktuves namo išsiųsti. Nedirba paštas šiandien, atsako man, sekmadienis šiandien. Pasimečiau truputėlį - šiąnakt išskrendu iš Indijos, o tos lauktuvės į lagaminą niekaip netilps. Net jei tilptų, kaip aš bastyčiausi po Pasaulį su viršsvoriu... Nenusimink, sako Rizwanas, palik viską man, aš rytoj tau siuntinį išsiųsiu. Vis dėl to kaip gerai nepažįstamame mieste turėti draugą, kad ir kiek įkyrų.

Pusryčiams pavalgėm švelnių purių blynų iš ryžių miltų (kažkoks dosa porūšis) ir nuvažiavom į muziejų.

Čenajaus miesto muziejus didžiulis, per 6 pastatus išsidriekęs, bet pusė jų buvo uždaryti. Rizwanas pirko bilietą už 10, o man teko suploti 250 rupijų. Nesigailiu, ten prisižiūrėjau daug gražių dalykų. Man patiko, kad prie kiekvienos salės durų buvo išsamūs paaiškinimai. Tai ypač pravertė bronzos salėse, kur daugybė Višnu, Šyvos, Krišnos pavidalų įvairiausiais pavadinimais.

Ilgai stovėjau salėje prie Šyvos Natarajos statulų - šis Pietų Indijai būdingo šokančio Dievo pavidalas išreiškia makrokosmosą mikrokosmose. Gaila, fotografuoti negalima, paveikslėlį nuo muziejaus bilieto vėliau nufotkinau.

Lauke karšta baisiausiai, vis prisėdu kur šešėlyje atsipūsti. Muziejaus kiemuose daug įdomių dalykų.

O po muziejaus kur - aišku kur - į Submariną alaus atsigerti. Alų gėrė Rizwanas, aš tik truputį paragavau, man reikėjo tylios vėsios vietelės su kompu padirbėti.

Didžiausiam karščiui praėjus išlindom iš baro ir prie Bengalijos įlankos patraukėm. Judrią krantinės gatvę perkirtom požemine perėja - retas dalykas Indijoje. Tunelio sienos dailiai išdekoruotos.

Laimingi čenajiečiai-madrasiečiai - turi tokį nuostabų miesto pliažą su didžiulėmis bangomis. Esant tokiam bangavimui nepaplaukiosi, visi maudosi, kaip išmano.

Vos nepamiršau paminėti vieną pastebėjimą. Indijoje jaunuoliai dažnai vaikšto apsikabinę. Pas mus tai atrodytų kiek įtartinai, o čia visi draugai taip vaikšto. O draugės vaikšto už rankų susikabinusios.

Daviau fotoaparatą Rizwanui, jis prifotografavo pliažinės prekybos kadrų. Paskui aš jį nufotografavau su tamilų moterimis ir mergaitėmis,  o jis mane su asilu. Viena geriausių ir prasmingiausių mano nuotraukų gavosi. Norėjau prie asilėlio arčiau prieiti, bet jis laikėsi saugaus atstumo.

Paskui parvažiavom į Triplikeino gatvę, kur pavakarieniavom Firdousi hotelyje, kur tik pavalgyti galima, o ne nakvoti. Ten Rizwanas padarė paskutinę mano nuotrauką Indijoje.

Grįžom į viešbutį daiktų pasiimti. Daviau Rizwanui kuprinėlę, pirktą Diu, prikrautą dovanų mano moterims ir adresą užrašiau, kad mano moterims pasiųstų. Kuprinėlę leidau jam pasilinkti, galės su ja į paskaitas vaikščioti, o tai tamposi su savim plastikinį maišelį. Dar daviau 2000 pašto išlaidoms, Rizwanas sako, kad svorio gali būti daugiau, nei 5 kg, tad pridėjau dar 500.

Rizwano svajonė, kai tęs mokslus Europoje, atvykti į Lietuvą ir atidaryti čia indiškų prekių krautuvėlę. Geriau restoraną atidaryk, sakau, indiškų krautuvėlių pilna, o restoranas tik vienas Vilniuje ir tas brangus nežmoniškai.

Paskui paskambinom rikšistui, kuris mus iš pliažo parvežė. Buvom susiderėję, kad į oro uostą už 200 nuveš - gera kaina, nes atstumas nemažas.

Vežė mane ilgai, dar ilgiau reikėjo pačiam su lagaminu dardėti, gerai, kad pakeliui radau vežimėlį bagažui. Rikšų arti išvykimo salės neprileidžia, todėl ir trenkiausi visą pusvalandį kelio pasiklausinėdamas.

Gerai, kad atvykau trys valandos iki išskridimo, nereikėjo lakstyti susijaudinusiam. Informacijos mažai, visur ilgos eilės, atstovi vieną, siunčia į kitą. Iš pradžių reikėjo pereiti bagažo skryningą, tik po to bagažo registraciją.

Madraso oro uoste pirmą kartą pamačiau gyvus singalus. Jų pasai tokios pat spalvos, kaip ir mūsų naujieji, tik Šri Lankos herbas vietoj Vyčio.

Pildant imigracijos ir bagažo lapelius grafoje "adresas" užrašiau savo el-pašto adresą, jis, manau svarbesnis už mano gyvenamos vietos adresą, nes keičiasi ne taip dažnai.

Kažką iškilmingo reikėtų parašyti atsisveikinimo su Indija proga, kažką graudaus. Apibendrinimų reikėtų. Nėr kada, dienoraštis ir taip jau tris dienas vėluoja. Įspūdžius apibendrinsiu, kai nusistovės mano gyvenimas naujoje šalyje - Šri Lankoje. Pirmyn į ją.