Lėktuve mane pasodino prie vienintelių europiečių - porelės iš Italijos. Skrydis trumpas, nespėjom pasikalbėti. Nustebino maža arbatos kaina lėktuve - tik 10 rupijų - kaip ant žemės. Oro uosto bufete net brangiau kainavo. O mineralinio vandens buteliukus visai už dyką nešiojo. SpiceJet - pačios pigiausios oro linijos, dar nebuvau taip pigiai skridęs tarptautiniu reisu - mažiau, nei už 100 litų. Dar kartą pasitvirtino Indijos paradoksas - kuo pigiau tuo geriau. Servisas tikrai aukštesnio lygio, negu kokio RyanAir.

Kolombo tarptautinis oro uostas pavadintas Šri Lankos ministrės pirmininkės Bandanarayakos vardu. Tai pirmoji Pasaulyje moteris, užėmusi tokį postą. Daili mergaitė pasienietė mano pasą tik brūkštelėjo per skenerį ir uždėjo štampuką. Jokių klausimų, jokio paso sklaidymo, jokio apmokėjimo.

Išvykimo ir atvykimo salės čia apjungtos, nereikia eiti ilgais koridoriais, iš karto atsidūriau duty free krautuvėje. Ten Kalifornijos baltas vynas po 7 USD, ir jei imi du butelius, trečią veltui prideda - pigiau nei Lietuvoj. Kaip galėjau atsispirti pagundai, gero vyno beveik tris mėnesius negėriau. Paėmiau tris butelius, be jokio vargo kortele atsiskaičiau.

Bagažo laukdamas paskambinau Haroldui, vieno savo draugo pažįstamo Rohano klasiokui, gyvenančiam Gampahos mieste. Paskutinėm dienom susirašinėjom su Rohanu, jis žadėjo manim pasirūpinti mano pirmosiomis dienomis jo šalyje. Jis davė man savo klasioko Haroldo telefoną, Haroldas turi man kambarį.

Atsiprašiau Haroldo, kad skambinu trečią nakties, bet buvau apie tai iš anksto įspėjęs, mano skambutis nebuvo netikėtas. Haroldas laukė manęs, tad pasiėmęs bagažą ir pinigų iš bankomato išdardėjau į lauką taksi gaudyti. Lauke man pasakė, kad taksi reikia viduje užsisakinėti. Į vidų taip lengvai nebeįeisi, vėl reikėjo praeiti saugumo patikrinimą, kaip ir išskrendant.

Rohanas buvo sakęs, kad taksi iš oro uosto iki Gampahos kainuos apie 1000 Šri Lankos rupijų. Kioske man pasakė, kad 2000. Sakau, kad tik 1000 galiu duoti, bet į derybas nėjo. Kituose taksi firmų kioskuose tas pat. Ką padarysi, suplojau 2000 (46 Lt), ne dažnai čia ketinu taksi važinėti.

Taip apie 30 km važiavau blizgančia naujutėle mašina su kondicionuotu oru ir mąsčiau, kas manęs laukia toje naujoje ir visai nepažįstamoje šalyje. Specialiai nieko neskaitinėjau apie Šri Lanką prieš čia vykdamas - norėjau bešališkų įspūdžių. Žinojau tik šiek tiek iš bendro išsilavinimo: arbatos plantacijos, drambliai, budistai, pagodos, pilnaties šventės, pliažai salos Pietuose, tamilų separatistai Šiaurėje, neseniai pasibaigęs pilietinis karas, daug komunistų, Budos dantis Kandi mieste, džiunglės, singalų dauguma, šiek tiek tamilų šyvaitų, katalikų ir musulmonų, vedų tautelių likučiai, Adomo kalnas, cunamis... Tik tiek, kiek žino kiekvienas lietuvis.

Haroldas gyvena Ananda road gatvėje. Šitas sanskritiškas vardas (toli gražu ne pats dažniausias Indijoje) mane persekioja visą kelionę: Anand viešbutis Delyje, bičiulis Anandas (kaip ten jam besiseka Diu tūsuotis, gal jau kitur patraukė), profesorius iš Anando miesto, dabar apsistojau to paties vardo gatvėje. Reikės pasigūglinti ir pasivikipedinti.

Haroldas pasitiko mane gatvėje, parodė mano kambarį, moskitų tinklelį, ventiliatorių su nuotoliniu valdymu. Jo žmona Anoma arbata pavaišino. Jų vaikai jau suaugę, šeimas sukūrę, Australijon išvykę gyventi, tad jų dideliame name yra laisvų kambarių.

Naujose vietose blogai užmiegu, bet čia iš karto nulūžau. Atsikėliau tik ant pietų. O pietums Haroldo žmona pateikė kiaušinienės ir ryžių su keptais pipirais. Bepietaujant atvažiavo Rohanas ir pavežiojo mane po Gampaho miestą.

Iš pradžių nuvažiavom į Dialog telekompaniją. Ten nusipirkau SIM kortelę. Nereikėjo jokių dokumentų kopijų, nuotraukų, laiškų, registracijų, kaip Indijoje, tik į pasą žvilgtelėjo. Pusvalandį vyko SIM aktyvavimo procesas, per tą laiką nuvažiavom aplankyti Rohano mamos, paskui užsukom į paties Rohano nebaigtus statyti namus. Jaukūs namai, nors ir nebaigti.

Susipažinau su Rohano vaikais: dešimtmete dukra ir vyresniu sūnum. Gali nemokamai gyventi pas mane, maloniai pasiūlė Rohanas. Pažiūrėsim, sakau, dar nežinau, kur būsiu. Labiausiai norėčiau prie vandenyno kur nors.

Rohano brolis Thilakas turi daug pažinčių viešbučių sferoje, jis man padės susirasti kur gyventi. Geriausiai, sako, salos Pietuose, kur nors tarp Gallės ir Mataros, ten mažiau turistų sugadintos vietos, negu Mount Lavinia, ar kitos vietos arti Kolombo.

Grįžom į Dialog kompaniją, patikrinau, galiu skambinti Lietuvon, SMS žinutes siuntinėti, prie interneto prisijungti. Paskui aktyvavau pigaus skambinimo planą dviem numeriams (17 LKR/min., t.y. 40 mūsų centų). Paskui aktyvavau pigaus interneto planą - už 100 rupijų (2,4 Lt) galiu būti prisijungęs 5 val., planas galioja 5 dienas. Paskui galėsiu brangesnį planą pasiimti, pvz. 24 val. už 400 rupijų. Visa tai lengvai valdosi žinučių pagalba.

Bandau Haroldo namuose prisijungti prie interneto per savo naują SIM kortelę - nepavyksta kažkodėl. Tiek to, rytoj išsiaiškinsiu, Haroldas maloniai pasiūlė prisijungti prie jo namų plačiajuosčio interneto.

Vakare pas mus atvyko Rohanas, pagėrėm vyno lauke prie žvakių, papasakojau naujiems draugams apie Lietuvą, filmų parodžiau. Haroldas siūlo likti gyventi jo namuose, iš čia patogus susisiekimas su visomis salos vietomis traukiniais ir autobusais. Nenoriu piktnaudžiauti šeimininkų gerumu, nutarėm, kad truputėlį pabūsiu, apsižiūrėsiu, paskui matysim. Tikriausiai į Pietus patrauksiu. Pasinaudosiu Haroldo svetingumu palikdamas pas jį savo bagažą, galėsiu lengvai su kuprinėle po salą bastytis.

Viskas Šri Lankoje vyksta sklandžiai, jokių keistenybių, vaikai nebėga iš paskos, neprašo pinigų, žmonės šypsosi, sveikinasi, bet nepuola klausinėti, koks mano vardas, iš kur aš atvykau. Rodos, į Europą sugrįžau. Vietoj mažyčių krautuvėlių erdvūs supermarketai. Švaru visur, tvarkinga. Ir tai ne koks turistinis miestas, ne sostinė, tiesiog paprastas žmonių gyvenamas miestas, be ypatingų įdomybių, kaip kokia Ukmergė. Pajutau čia jaukumą.