Pirmą kartą atsibudau mieste, kurio pavadinimo niekaip negaliu prisiminti. Štai kas nutinka, kai taip keičiasi miestai ir veidai. Reikia vėl apsistoti kur ilgesniam laikui, dienoraštį patvarkyti, mintis į vietas susidėlioti.

Po pusryčių patraukiau apžiūrėti miesto, kurio vardo, tikiuosi jau nebeužmiršiu, Gampaha vadinasi. Vietiniai tardami galūnę nukanda, tad girdisi Gampa (kirtis pradžioje). Haroldo žmona Anoma man planelį papaišė.

Šio pasivaikščiojimo tikslai trys: visų pirma - nusipirkti mausą, senojo mažiuko peliuko uodega visai nusilankstė, kontaktas nuolat prapuola, tingiu gaišti laiką mikrochirurginei operacijai; visų antra - reikia nueiti į Dailog telekomunikacijų saloną ir išsiaiškinti, kodėl mano SIMas interneto negaudo; visų trečia - apžiūrėti kokią nors miesto grožybę, botanikos sodą, pavyzdžiui.

Pelių krautuvė pagal planą turėtų būti netoli, bet ji tuo metu buvo uždaryta. Beslampinėjant aplinkui mane užkalbino vienas solidžiai apsirengęs vyriškis vardu Čandana (kirtis pradžioj). Jis mane nuvežė į kitą pelių parduotuvę, paskui į tą Dialog kontorą. Čandana teisininkas, dirba advokatu. Pasisiūlė rytoj nuvežti į Kolombą, sostinę aprodyti. Mieli ir svetingi žmonės Gampahos mieste.

Dialog firmoje mano telefoną kaipmat patvarkė, vėl gaudo internetą. Papasakokit, kokius setingus nustatėt, prašau. Viskas tvarkoj, atsakė, nesirūpinkit, daugiau internetas nebeprapuls.

Užuot ėjęs į botanikos sodą - jis nėra arti - nusprendžiau aplink stotį pasitrainioti. Artėjant link stoties pro turgaus gatvelę reikia praeiti. Nustebino džiovintos žuvies įvairovė. Reikės nusipirkti paragavimui kada nors.

Radau vieną neblogą gėrimą čia visur pardavinėjamą - ginger beer - skonis ne alaus, o giros, tik imbieras maloniai liežuvį dirgina.

Aplink stotį pavaikščiojau. Šalia pagrindinio įėjimo paminklas tinklininkams. Paėjus kiek šonan Švento Kryžiaus bažnyčia. Šventoriuje Kryžiaus keliai statulomis pavaizduoti.

Bažnyčių čia daug, rodos, vos ne dauguma gyventojų yra katalikai. Rohanas man paskui paaiškino, kad dauguma budistų vaikšto ir į katalikų bažnyčias, budizmas to nedraudžia. Kažin, ar Lietuvos kunigai pritartų, jei jų ganomos avelės vaikščiotų į budistų šventyklas Budai melstis. Piktai bartų, tikriausiai. O gal ir ne, gal laikai keičiasi, gal ir pas mus tolerancijos atsiranda. Nepatinka man tas pirmasis Dievo įsakymas, nors gal jį plačiau reikia suprasti. Bet apie tikėjimo dalykus vėliau.

Į supermarketą pasižvalgyti užsukau. Panašiai, kaip pas mus mažytėje Maksimoje. Ir kainos panašios, sūris tik brangus čia. Arbatžolės kiek pigesnės, bet jų mažas pasirinkimas, lyg ne Ceilone būčiau. Vėliau Rohanas paaiškino, kad geriausios arbatos rūšys eksportuojamos, čia belieka tik šlamštas.

Grįždamas namo nuklydau į šoną, teko triratį gaudyti, kad namo parvežtų. Šių mašinyčių čia nevadina rikšomis, kaip Indijoje, kartais pavadina tuktukais, kaip Tailande ar Filipinuose, bet dažniausiai vadina tiesiog triratukais - threewheeler. Labai patogus transportas. Manevringas, vos ne kaip motociklas. Jokių ten durelių atidarinėti ir susirietus lįsti nereikia, įšoki ir važiuoji su vėjeliu. Pasigesiu jų Lietuvoj, bet pas mus neapsimoka, pas mus per šalta toms mašinytėms, gal tik porą mėnesių per metus būtų jų sezonas.

Bevažiuojant namo patikrinau intenetą - vėl neprisijungia. Truputėlį pyktelėjęs paprašiau taksisto, kad ne namo, o į Dialogą vežtų. Ten darbuotojas dar sykį atstatė nustatymus, šį kartą viską man parodė, kad pats galėčiau pasitvarkyti. Pasirodo, prieigos adresas pasikeičia po atsijungimo kažkodėl.

O pietums gavau krabų, nebuvau dar jų šviežių valgęs. Sako, čia kasdien pravažiuoja krabų pardavėjas, niekur eiti nereikia jų ieškoti. Pirmajam desertui pateikė papajos gabaliukų.

O antrajam desertui gavau rambutano vaisių, kitaip dar lyčiais vadinamų. Buvau jų valgęs Delyje, bet čia kitokie, čia gražūs rausvi ir skanesni, ne tokie saldūs, maloniai rūgštoki. Rambutano medis auga Haroldo sode, po juo vakar vyną gėrėm. Bet šito medžio vaisiai dar neprinokę, jų derliaus sezonas ryčiau, ten, kur kalnai.

Sala, rodos, nelabai didelė, kaip kokios dvi Lietuvos, bet turi skirtingas klimato zonas. Nors čia vasara visus metus, bet vaisiai noksta pagal savo taisykles skirtingu laiku skirtingose vietose.

Be Haroldo ir jo žmonos Anomos namuose dar gyvena tarnaitė - garbaus amžiaus moteris, kurios vardo kol kas neįsidėmėjau ir penkių metų kalaitė Syna. Dabar ir aš čia trinuosi. Haroldas kadaise dirbo šefu kruizinių laivų restoranuose, bet nukentėjo per vieną katastrofą ir dabar turi judėjimo negalią, gerai, kad dar pavaikšto. Anoma labai juo rūpinasi, reikia ir tarnaitės pagalbos.

Visi svarbūs užrašai Šri Lankoje rašomi abiem valstybinėm kalbom - singalų ir tamilų. Ir dar, kaip taisyklė, angliškai. Todėl iškabose iš karto pastebimi singalų ir tamilų rašmenų skirtumai. Singalų raidės apvalesnės - vieni kringeliai be kampų ir pabirbinimų. Viena iškaba matosi iš Haroldo sodo.

Rohanas pasakojo, kad mašinų numeriai seniau buvo singalų raidėmis rašomi. Bet tamilų mažuma užprotestavo, tad parlamentas nusprendė transportą angliškomis raidėmis žymėti, kad niekam skriaudos nebūtų.

Vakare išsikvietėm didesnį triratį ir nuvažiavom didžiausios miesto šventyklos aplankyti. Prieš tai užvažiavom ant tilto, gražūs vaizdai nuo jo, tik kad per tamsu fotografuoti. Vestuvininkai ant tilto sustojo, jaunieji išlipo, bet ne tam, kad jaunasis nuotaką per tiltą neštų, tiesiog tą iškilmingą dieną reikia gražioje vietoje pabūti. Nufotografavau juos, palinkėjau laimės.

Pastebėjau, kad singalai visada gražiai šypsosi, ne tik nuotraukai pozuodami.

Atvažiavom prie šventyklos. Joje daug patalpų, jose pamaldos vyksta. Anoma nusivedė į bokštą, Haroldas palaukė mūsų apačioj. Aktyviai sudalyvavau budistų pamaldose.

Nedidelėje salėje ant iki blizgesio švarių grindų sėdėjo vyrai, moterys, vaikai, atsisukę į vieną sieną uždanga pridengtą. Iš už uždangos girdėjosi maldos žodžiai, giesmės. Paskui uždanga atsivėrė, ten Budos relikvija aukso konteineryje. Paėmėm baltų žiedlapių, sustoję į eilutę, praėjom pro relikviją ir sudėliojom tuos žiedlapius prieš ją. Jokių piniginių aukų niekas neprašė.

Nusileidom žemyn, prie stupos nuėjom. Šalia jos vienoje salėje žmonės meldžiasi, ten didelė Budos statula. Lauke daug žvakidžių - ne žvakidžių, nes ne žvakelės ten statosi, o aliejus įsipila. Anoma buvo atsinešusi aliejaus, pripylėm ir mes į keletą indelių, uždegėm žiedlapiais papuošėm.

Grįžę iš šventyklos pavakarieniavom. Daugiau, nei metus dešrelių nebuvau valgęs. O mėsą valgiau daugiau, nei prieš mėnesį. Šiandien galima. Sriuba iš kokoso pieno su jūros gėrybėmis, kurių šioje saloje daugiau, negu bet kur Europoje.

Per daug gerai gyventi pradėjau, reikia kažką daryti. Iš Rizwano jokių žinių, kažin, ar jis išsiuntė mano siuntinį... Prisiskambinti jam nepavyksta, tai e-mailus rašau.