Šį rytą anksčiau atsikėliau, nelaukęs pusryčių stotin išskubėjau. Reikia pietinius Kolombo priemiesčius pamatyti ir ne per vėlai namo grįžti, nes Rohanas kvietė į Peraheros šventę vakare.

Beskubantį stotin Rohanas pasivijo, pavėžėjo ir apyrankę padovanojo, kuri turėtų apsaugoti nuo blogų dalykų.

Kiek supratau, ta apyrankė skirta neseniai pasibaigusio pilietinio karo aukų rėmėjams. Mandariną traukinyje nusipirkau, ten man jį ir pralupo.

Kolombo centrinėje Forto stotyje persėdau į kitą traukinį ir išlipau Maunt Lavinijos stotelėje. Ne taip ji arti, pusvalandį važiavom pajūriu.

Išlipęs nuėjau ten, kur buvo takas, t.y. į kairę. Išlindau prie kažkokio prašmatnaus viešbučio prieigų, arčiau jo apsauga prieiti neleidžia, tai pasukau priešinga kryptim į Pietus. Ilgai ilgai ėjau, kuo toliau, tuo skurdesni pakrantės lūšnynai. Daug griuvėsių, po cunamio likusių, turbūt.

Mane pamatę iš lūšnelių vaikai išbėga, pinigų prašo. Nepasisarmatina ir suaugę prieiti ranką ištiesę, atseit cunamis jų namus sugriovė, skursta jie dabar. Kada tas cunamis buvo - prieš šešis metus. Man atrodo, jie ir prieš tai skurdo. Liūdnoka pasidarė. Dar neseniai vaikščiojau po skurdesnius Indijos lūšnynus, ten taip pinigų iš manęs niekas neprašė.

Kur tie garsūs Mt Lavinia pliažai? Supratau, kad ne į tą pusę nuėjau. Kol grįžau atgal, o buvau mažiausiai tris kilometrus nuklampojęs, pavargau ir išalkau mažumėlę. Prisėdau vieninteliame pliažo bare, rastame toje neteisingoje pusėje nuo stoties. Pomidorų sriubos lėkštelė kainavo 375 rupijas. Odnako... Vilniuje pigiau rastum... Bevalgydamas sriubą su kompu padirbėjau ir krabus lakstančius šalia mano kojų stebėjau.

Pavalgęs susimąsčiau, kaip į teisingą pliažo pusę pereiti. Šiauriau viešbučio valdos, manęs pro ten nepraleidžia. Einu aplinkui, į stotį. Iš ten į Šiaurę tik geležinkelio bėgiai ir sienos iš abiejų pusių. Vienintelė išeitis - eiti tais bėgiais. Iš pradžių atrodė baugu, traukiniai kas kelios minutės važiuoja, bet tuoj pripratau. Visi čia taip vaikšto.

Tokiu būdu per bėgius ir priėjau tikrąjį Mount Lavinia pliažą. Jis turi ir singališką pavadinimą - Galkise. Jau civilizuota vieta, pilna pliažo restoranų, klubų, muzika groja iš visur, daug vakariečių turistų. Ir patys singalai pliažinasi kaip vakariečiai - plaukioja, nardo per bangas. Tik panos bikini nenešioja - maudosi su maudymosi suknelėmis.

Ėjau taip gana toli, sustojau kokoso atsigerti ir suvalgyti, paklausiau ar toli eiti iki Dehiwalos - ten zoologijos sodas, kurį man Haroldas parekomendavo aplankyti. Sako, kad jau ir esu Dehiwaloje, iki jos geležinkelio stotelės dar atgal paeiti reikia. Bėgiais, žinoma.

Išlindau į miestą, tolstu nuo jūros link zoologijos sodo, toloka eiti, triratį pasigavau. Paėmė 150 už maždaug kilometrą, dvigubai brangiau, nei Gampahoje.

Prie zoologijos sodo apniko visokio šlamšto pardavėjai. Ypač įkyrūs siūlantys mango gabaliukus beždžionėms pamaitinti. Nors ant sienos užrašyta, kad maisto gyvūnų maitinimui įsinešti negalima. Priėjau prie kasos, tiesiu šimtinę už bilietą (kaip ant sienos užrašyta), o manęs klausia iš kokios aš šalies. Sužinojusi, kad iš Lietuvos kasininkė pasakė, kad man bilietas kainuos 2000. Odnako... Turbūt net į Londono Zoo pigiau patekti galima.

Nėjau į tą "zū", nors, sako, ten drambliai gražiai šoka. Ne tiek dėl to, kad poros tūkstančių (46 Lt) pagailo, o dėl to, kad truputį papiktino tokia baisi diskriminacija. Taip neteisinga. Vidutinės lietuvio pajamos tikrai nėra didesnės dvidešimt kartų už vidutinio šrilankiečio. Nesinori skatinti tokios didėjančios užsieniečių melžimo tendencijos - trijų metų senumo LP rašo, kad bilietas užsieniečiams turi kainuoti 500 LKR. O dabar 2000...Tokios infliacijos nebuvo, čia vietinių valdininkų išpendėjimas. Tokie dalykai neprisideda prie turizmo industrijos vystymo šioje nuostabioje šalyje. Nedidelė bėda, nepamatysiu žvėrių nelaisvėje laikomų.

Taip bemąstydamas pasigavau triratį atgal į Dehiwalos stotį, šį kartą pasiderėjau ir susilygau iki 130 rupijų.

Laiko dar yra, patraukiau atgal į Mount Laviniją. Prisėdau papietauti kuklioje pliažo kavinėje, pasiėmiau truputėlį pigių dalykų - kalmarų žiedų kario, keptų česnakų, ryžių ir sūraus citrinos gėrimo. Už tai suplojau 1100. Odnako... Teisingai Rohano brolis Thilakas sakė, kad Mt. Lavinijoje ir aplink ją žulikai gyvena.

Užtat vakarėjantis pajūris čia gražus. Dar pavaikščiojau juo, kol nusprendžiau, kad jau laikas namo važiuoti. Artimiausias traukinys į Kolombą po penkių minučių, bet man stotyje maloniai paaiškino, kad jei palaukčiau pusvalandį, atvažiuos tiesioginis į Gampahą, persėdinėti nereikės.

Pajūrio traukiniu važiuojant gera pro duris persisverti ir pakrante grožėtis.

Namuose nebebuvo laiko vakarieniauti, Rohanas atvažiavo manęs paimti į vakaro religinius šventinius renginius. Paprastai visos šventės čia vyksta vakarais, kai sutemsta ir truputį atvėsta.

Visų pirma nuvežė mane prie katalikų bažnyčios. Taip gausiai lemputėm išpuošto šventoriaus dar nebuvau matęs. Gaila, nufotografuoti to nemoku.

Bažnyčioje tuo metu ne pamaldos vyko, o aukcionas, per garsiakalbį kainas skelbė, didelis būrys šventiškai pasipuošusių žmonių šventoriuje būriavosi, ten ir gaivinančius gėrimus pardavinėjo.

Paskui nuvažiavom į Amunugodepamo šventyklą, kur buvo švenčiama perahera - kartą metuose rengiama procesija. Skirtinguose miestuose perahera vyksta skirtingomis dienomis. Pati didžiausia procesija - Kandi mieste - vyks tada, kai manęs Šri Lankoje jau nebebus, pamatysiu nors čia.

Gatvės aplink šventyklą nusėstos žmonių iš anksto užsiėmusių vietas eisenai stebėti. Mums nebėra kur įsisprausti, bet Rohanas rado žmogų, kuris įleido į vieną kiemą, ten mes ant tvoros užsilipom, man patogią vietą surado ir aš, kaip koks Griškevičius, ar net kaip Brežnevas iš tribūnos paradą stebėjau, fotografavau ir filmavau, kol mano aparatėlio baterija nusibaigė.

Iš pradžių pravažiavo būrys vaikų išpuoštais dviračiais.

Paskui praėjo ceremonmeisteriai ilgais botagais gatvę pliauškindami, kelią procesijai atlaisvindami. Ir prasidėjo. Ėjo muzikantai, šokėjai, akrobatai, vienuoliai ir vienuolės, tradicinių kokoso riešutų žibintų nešikai. Ir drambliai, drambliai... Išpuošti, išdabinti eina pasiūbuodami į muzikos ritmą. Daugiau nei dešimt dramblių, kai kurie lemputėmis padabinti, už jų karučiuose generatorius veža. Sunku nupasakoti viską, kelias valandas pro mus ėjo vis nauji, vis ir nauji parado dalyviai. Ko gero, įspūdingiausias reginys mano kelionėje, ir šiaip gana nuobodžiame gyvenime. Rohanas sakė, kad šventę švenčia ir eisenoje dalyvauja ne vien budistai, yra ir induistų. Visiems čia vietos užtenka.

Ir tai tik nedidelio miesto renginys, vien tik vietiniams skirtas, ne turistams rodyti, rodos buvau vienintelis užsienietis. Sunku įsivaizduoti, kas tada darosi Kandžio peraheroje.

Nelengva buvo po šio parado namo parsirasti. Vilkomės kamštyje gerą valandą, aš knapsėdamas iš nuovargio vos sugebėjau pokalbį su Rohanu palaikyti. Apie budizmą, jo atmainas. Šri Lankoje griežtesnės taisyklės vienuoliams, o Tailande jie ir rūko, ir šnapso pageria.

Tik antrą valandą namuose atsidūriau, vėl per mane Haroldo šeimyna normaliai išsimiegoti negali.