Mano Indija ir Šri Lanka MMX-XI

įkvėpimo gaudytojo dienoraštis

atgal toliau Aštuoniasdešimt trečioji diena 2011.01.27

Po botanikos sodą

« pradžion

pabaigon »

Šiandien niekur toli nevažiuosiu, šiandien namuose pabūsiu. Labai daug laiškų neatsakytų susikaupė, bus korespondencijos diena.

Visą laiką namie nesėdėsiu, Rohanas pasisiūlė nuvežti botanikos sodo pasižiūrėti. Po sočių ir skanių pusryčių atvažiavo manęs paimti su savo krovininiu automobiliu - Rohanas užsiima šaldymo įrangos prekyba ir remontu, labai reikalingu čia darbu.

Botanikos sodas- Gamaphos pasididžiavimas. Bilietas vietiniams kainuoja 100 Šri Lankos rupijų, o užsieniečiams net 10 JAV dolerių. Kokia diskriminacija, sakau, gražiau atrodytų, kad kaina būtų visiems 10 dolerių, tik 90% nuolaida Šri Lankos piliečiams

Rohanas nuvažiavo savo darbų dirbti, o aš tris valandas vaikščiojau po nuostabų parką. Atrodytų, kam botanikos sodas Šri Lankoje, visa sala, kaip didelis botanikos sodas, viskas joje auga, vegetuoja...

Šis botanikos sodas garsus tuo, kad čia prieš daugiau, kaip šimtą metų pradėjo auginti kaučiuką, iš Pietų Amerikos atvežtą. Pirmąjį pasodintą kaučiukmedį neseniai ciklonas sunaikino, tad vietoj jo tik lentelė dabar.

Turtingas botanikos sodas: daug palmių, bambukų, orchidėjų, visokių žydinčių medžių niekur nematytų.

Įspūdingai atrodo vėduoklinė palmė, ilgai ieškojęs radau ir butelinį medį.

Užlipau į namelį medyje, ten vietiniai lankytojai įsiamžinę. Čia ant sienų ir ant medžių nepriimta grafiti rašinėti gimtaisiais singališkais rašmenim, tam reikalui lotyniškos raidės naudojamos.

Meilės užrašai daugiausiai, matyt. Todėl, kad Šri Lanka meilės šalis. Niekur daugiau nemačiau tiek daug jaunų porelių ant suolelių. Sėdi už rankų susiėmę, kartais bučiuojasi skėčiais prisidengę. Indijoje nieko panašaus, ten meilę tik filmuose rodo, ar videoklipuose, jaunieji ten tik per vestuves susitinka, nėra romantiškų pasimatymų.

Štai ir vestuvininkus pamačiau, jaunojo ar nuotakos brolius ir seseris. Laukia, kol jaunieji fotosesiją atliks tarp žydinčių medžių, aš tuo tarpu juos nufotografavau.

Tokie tat singalų vestuviniai drabužiai. Paprastai antrą vestuvių dieną visi persirengia vakarietiškais kostiumais. Apie tai man Haroldas ir Anoma vakar pasakojo, rodydami jų dukros vestuvines nuotraukas.

Iki valiai pasivaikščiojęs ir pailsėjęs Rohanui paskambinau, kad namo parvežtų, kaip buvom sutarę. Ne tiesiai namo važiavom, man dar daug įdomių dalykų parodė. Pamačiau, kaip bažnyčios vartus kokoso riešutais poušia rytojaus atlaidams.

Dar pamačiau, kaip ananasai auga. Ne ant medžių, pasirodo, o darže, kaip burokai. Tie dar neprinokę, nesimato dar šakniavaisių.

Dar užsukom į liaudies medicinos vaistinę, ten pilnos lentynos šaknelių, žolelių, tepalų, aliejų. Rohanas sako, anksčiau netikėjęs ajurvedine medicina, bet kai jo mamos artritų daktarai išgydyti nesugebėjo, pabandė kreiptis į žolininkus, tie specialiomis dietomis ir žolelėmis jo mamą per kelias savaites ant kojų pastatė. Jei man kas nors skaudėtų, gal pasigydyčiau čia ir aš.

Namo begrįžtant paklausiau Rohano, ar čia auga tokie vaisiai durianai, buvau girdėjęs, kad jie labai skanūs, nors ir smirdi baisiai. O kaipgi, atsakė Rohanas, jų atveža iš salos gilumos. Pats jis anksčiau tų vaisių nevalgė, bet jo dėdė įkalbėjo paragauti, sako labai sveika brandaus amžiaus žmonėms. Nuo to laiko, sako Rohanas, sunku susilaikyti per dieną to duriano nepavalgius. Iškart atsiranda įpratimas, todėl man jo nerekomenduoja. Sakau, kad prieš išvažiuojant norėčiau pabandyti, man įpratimas negresia, tų vaisių Europoje niekur nerasi. Sutarėm, kad paskutinėmis mano viešnagės dienomis man suras durianų paragauti.

Vakare susipažinau su Rohano broliu Thilaku, jis dėsto kulinariją viešbučių restoranų šefams. Kalbėjomės apie tai, kur man geriausiai būtų pajūryje apsistoti. Mano pirmoji mintis prieš atvykstant į salą buvo įsikurti Maunt Lavinijoje, arčiau Kolombo. Thilakas nepritarė šiam planui, sakė, kad ten turizmo sugadinta vieta, pilna sukčių, vagių. Geriau traukti kur į Pietus. Iš pradžių jis man ketino rasti svečių namus kur nors tarp Galle ir Matara miestų, kur nors Unawatunoje. Bet galiausiai pasiūlė apsistoti Ambolangodoje arba Hikaduvoje, ar kur nors tarp tų miestelių. Ten dirba jo draugas Čamara, davė jo telefoną.

Rytoj dar liksiu čia nakvoti, rytoj vakare čia prie Amunugodepam šventyklos vyks Perehera šventė. Dieną dar į Kolombą nuvažiuosiu, vakare į šventę grįšiu.

ŠŠitas mano dienoraštis nepretenduoja į kelionių po Indiją vadovą. Čia yra ir netikslumų ir klaidų. Čia tik subjektyvūs pastebėjimai ir asmeniniai išgyvenimai - tai, kas tuo metu šovė į galvą. Jei norite parašyti atsiliepimą, spauskite čia...