Mano Indija ir Šri Lanka MMX-XI

įkvėpimo gaudytojo dienoraštis

atgal toliau Aštuoniasdešimt antroji diena 2011.01.27

Kelionė į Kolombą ir atgal

« pradžion

pabaigon »

Jau ketvirta diena Šri Lankoje, o šalies sostinės nematęs. Reikia aplankyti. Tad nusiprausęs ir papusryčiavęs išėjau į geležinkelio stotį. Čia galima nusipirkti bilietą į bet kokią šalies stotį ir važiuoti su persėdimais. Valanda su viršum kelio į Kolombą kainavo 25 rupijas, t.y. apie pusę lito.

Šri Lanka nėra tokia pigi šalis, kaip Indija, bet visuomeninis transportas čia pats pigiausias. Visą šalį galima išvažinėti skersai-išilgai už simbolinę kainą. Keista, kaip tai gali atsipirkti, matyt valstybė daug dotuoja. Tikras komunizmas. Net bilietų beveik netikrina. Bet triračiai nėra tokie pigūs, kilometras 70 rupijų kainuoja, vos ne kaip Vilniaus taksi. Ir niekur čia už puslitį nepapusryčiausi, kaip Indijoje. Čia teks tris litus suploti.

Gampahos stoties peronas pamokančiais piešiniais papuoštas

Traukiniai į sostinę dažnai važinėja. Juose daug žmonių prisigrūdę, panašiai, kaip mūsų troleibusuose piko valandą. Pro keleivius braunasi elgetos (dažniausiai akli) graudžiai giedodami, kitur jų nemačiau, tik traukiniuose. Dar per vagonus vaikšto mandarinų, riešutų, knygų, loterijos bilietų, kepurių, šepečių ir ko tik nori pardavėjai garsiai reklamuodami savo prekes. Vagonų durys į lauką neuždarytos, tad geriausia vieta traukinyje yra prie durų - galima persisverti ir gėrėtis vaizdais, gali atsisėdęs kojas iškišęs makaluoti.

Štai ir Kolombą privažiavau, išlipau pagrindinėje stotyje Fort Station. Iškart matosi, kad į didmiestį pataikiau. Triračių vairuotojai lenda iš visų pusių, turus siūlo, už porą tūkstančių gali dvi valandas po miestą vežioti. Ar nuveši mane iki Galle Road už tris šimtus, klausiu vieno. Sutiko, nuvedė į mašinytę, pats nuėjo dar klientų gaudyti, tai aš ilgai ten nesėdėjau, atsikėliau ir pėsčias nuėjau, pagal LP žemėlapį netoli turėtų būti.

Sustojau karališkojo kokoso suvalgyti. Paprasti kokosai žali, karališkieji - rausvi. Skysčio skonio skirtumo nepajutau, o to baltymo karališkajame mažiau, nei paprastame.

Šri Lanka neįsivaizduojama be kokoso riešutų, nors kokoso palmių čia anksčiau neaugino, jos užvežtos iš Indijos prieš kelis šimtus metų. O dabar jos auga visur - kur pažvelgsi, vis palmę su riešutais pamatysi. Nors Haroldas sakė, kad kokoso palmę labai sunku išauginti. Iš kokosų daroma viskas: kuras, tekstilės gaminiai, vaistai, kosmetika, samagonas.

Ėjau pro dangoraižius ir budistų vienuolius kelio vis pasiklausdamas, kol prie Vandenyno išėjau.

Palei krantą ir eina tas Galle Road - Kolombo nugarkaulis. Pakelėje visokios vyriausybinės įstaigos, vieną befotografuojant jaunuolis pribėgo ir paaiškino man, kad taip daryti negalima. Atsiprašiau, nes nežinojau, ženklo nepastebėjau.

Įsikalbėjom su jaunuoliu, jį Maiklu vadina. Einam su manim, sako, čia aplink vieną šventyklą tuoj vyks eisena su drambliais. Man nereikia gido, sakau, pats viską rasiu. Aš ne gidas, sako, tiesiog pats skubu į tą procesiją, galim kartu varyti. Gerai, einam. Jis pasigauna triratį, aš pradėjau atsikalbinėti važiuoti, jis sako, kad nieko nekainuos, čia jo draugas.

Taip atvažiavom į Gangaramaya šventyklą. Ji didelė, paklysti galima daugybėje salių ir kambarių, kiemelių.

Salėse pilna įdomiausių ir keisčiausių dalykų, eksponatai lentynose, lyg muziejuje sudėlioti.

Išeinant iš šventyklos aukas rinko, daviau šimtinę, man kvitą davė.

Kur ta eisena su drambliais, klausiu Maiklo. Bus po pusvalandžio, sako. Gerai, sakau, čia pat pliažas, pavaikščiosiu tuo tarpu palei vandenyną. Nuvežė mane atgal prie Galle Road. Triračio vairuotojas pasakė, kad aš jam skolingas du tūkstančius, o Maiklas sako, kad ir jam dar tūkstantį turiu duoti. Daviau abiem penkis šimtus, lai pasidalina, ir taip permokėjau. Ilgai dar sekė man iš paskos reikalaudami daugiau pinigų, teko griežčiau paaiškinti, kad aš jų nesamdžiau, jų paslaugų neprašiau, patys prie manęs prisikabino. Atsikabino tik po to, kai sugėdinau, kad savo elgesiu gadina tokios nuostabios šalies reputaciją.

Kai vėliau apie tai papasakojau Haroldui, jis sakė, kad man reikėjo nedelsiant skambinti į turizmo policiją, jie gaudo tokius užsieniečių melžėjus.

Krantinėje paragavau pliažinio maisto. Ryžių pyragėliai su cielais krabais ar krevetėmis čia tik po 50 rupijų tekainuoja (litas ir dar biškis).

Besimėgaujant vandenynu Rizwanas iš Indijos paskambino. Jis išsiuntė siuntinį, bet jam reikėjo dar primokėti 2500 INR, nes jis pasiuntė ne paprastu, o greituoju paštu. Visą likusią dieną skambinėjomės ir aiškinomės, kaip galėčiau jam pinigus pervesti.

Pasėdėjęs pliaže patraukiau krantine Pietų link, kur Kollupitiya rajone atsišakoja gatvė, vedanti į Cinamon Garden. Beinant vėl Rizwanas paskambino, stabtelėjau užsirašyti jo draugo banko duomenų, bet prie manęs priėjo kariškis ir pasakė, kad čia negalima sustoti, čia vyriausybiniai saugojami rajonai, reikia praeiti greitai, nesidairant. Taip ir nepriėjau cinamono sodų, pažiūrėjau į laikrodį ir nusprendžiau pro pliažą stotin grįžti, greit temti pradės, užteks tam kartui Kolombo.

Pliaže vakarėjant žmonės aitvarus leidžia, porelės ant suolelių sėdi, o aš saulės spindulius pro debesų plyšį nufotografavau.

Pliaže pasigavau triratį, pasakiau, kad mokėsiu 100 rupijų, arba pėsčias nueisiu, nelabai toli beliko. Taksistas nesiderėdamas sutiko, bevažiuojant pasakė, kad jis nemelžia užsieniečių, kaip kiti jo kolegos. Va, kaip būna, pasirodo.

Stotyje žioplinėti nereikėjo, traukinys į Gampahą jau laukė manęs, po valandos jau namie buvau.

Šį vakarą Haroldas ir Anoma man pristatė Šri Lankos liaudies patiekalą hoperius. Pademonstravo, kaip daromi tie skanūs dubenėlio formos blynai.

Receptas Nr 2. Hoperiai

Iš ryžių miltų, vandens ir mielių užmaišoma skysta tešla. Gerai gerai išmaišius paliekama 7-8 valandas, kad pakiltų. Paskui įpilama kokoso pieno, įberiama cukraus ir druskos. Cukraus dėl spalvos, druskos dėl skonio.

Kepti reikia specialioje dubenėlio formos keptuvėlėje su dangteliu. Į ją įlašinti kokosų aliejaus. Pirmas hoperis paprastai atiduodamas šuniui, pirmojo žmonės nevalgo.

Į kepamą hoperį galima kiaušinį įmušti, skani kiaušinienė viduj gaunasi.

Į tešlą įdėjus medaus gaunasi rudi desertiniai hoperiai.

Dar galima kokoso drožlių įdėti.

Hoperius valgo su daržovių mišiniu iš svogūnų, pipirų, mango ir kitų dalykų. Galima pasiskaninti ir sambeliu - kokoso miltais su prieskoniais.

Šituos švelnaus skonio blynelius kepa ir namuose ir pakelės užeigose. Jie nėra riebūs, kaip mūsų blynai. Pasigesiu jų grįžęs, Lietuvoj tokių nepasidarysi - sunku gauti ryžių miltų, kokoso pieno, dar sunkiau rasti tų specialių keptuvėlių.

Šitas mano dienoraštis nepretenduoja į kelionių po Indiją vadovą. Čia yra ir netikslumų ir klaidų. Čia tik subjektyvūs pastebėjimai ir asmeniniai išgyvenimai - tai, kas tuo metu šovė į galvą. Jei norite parašyti atsiliepimą, spauskite čia...