Mano kaimas Akurala yra tarp Ambalangodos ir Hikaduvos. Ambalangodoje jau buvau porą sykių, reikia ir Hikaduvą aplankyti. Tad papusryčiavęs patraukiau pakrante Pietų kryptimi, už kokių 5 km turėtų būti tikslas.

Iš pradžių priėjau kapines. Daug jaunų žmonių palaidotų, žuvusių neseniai pasibaigusiame pilietiniame kare, jų antkapiai dažniausiai Šri Lankos salos formos. Žuvusių nuo cunamio taip pat daug - nemažai mirčių datų 2004.12.26.

Prieš šešetą metų praūžusio cunamio pasekmės matosi visur šiame krante. Vien griuvėsiai pakely.

Žiauriai simbolinis vaizdelis, tie Rhino reklamos likučiai.

Naujos statybos vyksta, bet vangiai kažkaip. Gal lėšų trūksta, gal naujo cunamio bijo. Ant atstatytų pastatų dažnai užrašyti rėmėjų vardai. Iš Europos, Australijos, Japonijos. Viena vokietė autobusų stotelę atstatė, o japonai didžiulę Budos statulą pastatė.

Praėjau pro įspūdingą paminklą cunamio aukoms. Kraupiai atrodo besišypsantys žmonių veidai baisiame stichijos chaose.

Priėjau vėžlių prieglaudą. Ją 2000 m. įkūrė gamtos mylėtojas vardu Ariyapala, bet netrukus mirė ir jo veiklą perėmė jo dukra Gimali, bet jos gyvybę netrukus nusinešė cunamis, dabar vėžlius prižiūri jos brolis Nimal, su juo ir susitikau, pasikalbėjom.

Didieji jūriniai vėžliai nyksta dėl žmonių veiklos, juos čia bando gelbėti. Valstiečiai renka vėžlių kiaušinius maistui, Nimalas juos supirkinėja, perina vėžliukus ir į laisvę paleidžia. Į jo prieglaudą pakliūva žvejų tinklų sužeisti ropliai, keletas vargšelių su nutrauktomis galūnėmis plaukiojo fermos baseinuose

Nufotografavau sąmojingus paaiškinimus.

Paaukojau tokiam geram reikalui 500 rupijų, gal ir aš būsiu prisidėjęs prie vieno vėžlelio išgelbėjimo.

Netrukus ir Hikaduvą priėjau. Toks ilgas ilgas kurortmiestis, pilnas viešbučių, suvenyrų krautuvių, nardymo centrų. Ten nebėra griuvėsių. Tik baltieji poilsiautojai, banglentininkai visokie.

Daug arbatos krautuvių, bet kažin, ar verta arbatą vežtis iš Šri Lankos. Vietiniai net nėra matę geros Ceilono arbatos, visa eksportuojama svetur, šalyje pardavinėja tik atliekas. Taip Rohanas man anksčiau paaiškino.

Žvilgtelėjau šnapsinėn. Vietinė kokosinė degtinė arakas nėra brangi, 200 už buteliuką, bet vynas brangus. Pasirinkimas yra šioks toks, daugiausia kalifornietiško, pigiausias butelis virš 1000 kainuoja.

Taip lengvai prie lentynų neprieisi, butelius pardavinėja pro langelį grotose, mane po blato vidun įleido.

Išlindau į pliažą. Man patiko lovos pliaže, atsiguliau į vieną pasnausti pokaičio. Niekas nepriėjo, niekas manęs neišvarė.

Papietavau pliažo užeigoje "Funky De Bar", kurioje veikė wifi, nuotraukas į serverį pakroviau, iš mano GPRS interneto tai būt buvęs ilgas ir skausmingas procesas.

Batų krautuvėlėje nusipirkau naujus sandalus, Indijoje pirkti baigia jau nuplyšti. Grąžos gavau gražų 1000 LKR banknotą.

Neilgai džiaugiausi nauju pirkiniu, nei valandos nepavaikščiojus nugraužė kojas iki kraujo. Rodos geri buvo, kai matavausi. Teko pirkti dar vienus, šį kartą guminius "sliperius - pliažankes". Būčiau pirkęs brangesnius geresnius, bet kad nemačiau tų brangesnių.

Į savo kaimą grįžau autobusu. Užeigoje prie namų pavalgiau hoperių, todėl viešbutyje vakarienės nebeužsisakinėjau, tik arbatos.