Išaušo Vasario Šešioliktos rytas. Šį kartą atšvęsiu Lietuvos nepriklausomybės dieną kaip pridera. Vakare savo rezidencijoje surengsiu priėmimą. Apskambinau visus netoli gyvenančius pažįstamus, sukviečiau į vakarėlį. Ateis Nihalas su žmona, Čamara, Dinešas ir viešbučio savininkas Danielis. Paprašiau jo, kad nupirktų dešimt butelių alaus, bet paskui pagalvojau, kad neužteks, ir paprašiau, kad dar dešimt nupirktų. Žadėjo parvežti iš Ambalangodos ir į šaldytuvą padėti. Norėčiau ir visus viešbučio svečius sukviesti, bet kad tik vienas čia tegyvenu.

Išėjęs į kiemą pasigrožėjau nuo medžio prikritusiais žiedais.

Pliaže žmonių daug, kaip per savaitgalį. Sako, kažkokia musulmonų šventė, nedarbo diena daug kam. Mielas sutapimas. Musulmonų čia mažai, bet švenčia visi: ir budistai sinhalai, ir induistai tamilai.

Dienos ritualas, kaip ir visada: dvikova su bangomis, pasipliuškenimas ir žvyro nusiplovimas varlinyke, kokoso suvartojimas bedžiūstant. Paskui priešpiečiai pas Nihalą, jis pakvietė ir vakarienės užeiti, nes reikia prisivalgyti prieš banketą, nes bankete bus tik alus ir riešutėliai, cepelinų ar kitų tautiškų patiekalų paruošimas ne mano nosiai čia tropikų rojuje.

Taigi, vakarienei prieš saulėlydį ir banketą gavau rolsų, salotų ir ką tik pagautos koralinės žuvies kario.

Sutemus jau laukiu svečių terasoje. Nesugalvoju, kaip išdekoruoti priėmimo vietą - ir šiemet pamiršau pasiimti su savimi trispalvę. Teko ją rodyti kompiuteriuko ekrane, kartu su Vyčiu. Užtat šalia plevėsavo tikra Šri Lankos vėliavėlė su liūtu.

Svečiai susirinko septintą, stebėtinai punktualiai. Čamara dar ir draugą atsivedė. Dinešas iš Ambolangodos atvažiavo su savo triratuku. Nihalas ir jo nuostabi žmona Čintika padovanojo man visą kilogramą geriausių Ceilono arbatžolių. Priėmime nedalyvavo tik viešbučio patarnautojas berniukas, nors jį kviečiau, bet čia priimta laikytis subordinacijos ir tarnams ne vieta prie vieno stalo su ponais.

Parodžiau visus filmukus, kiek turėjau apie Lietuvą. Papasakojau apie istoriją, papročius, gerus ir blogesnius mano šalies reiškinius. Buvau aktyviai klausinėjamas, nei vienas iš banketo dalyvių iki šiol neturėjo supratimo apie Marijos žemę. Turiningas pokalbis vyko skambant lietuviškai muzikai - daugiausiai Kernagiui ir folklorui (Kulgrindai).

Visi stebėjosi, koks švarus ir tvarkingas tas nedidelis žemės lopinėlis Europos pakrašty (centre?), kokie žmonės dailūs, balti, kokia aplinka jauki. Truputį prigesinau tuos pagyrimus, pastebėdamas, kad tuose filmukuose nėra rodomi negražūs dalykai, kurių yra, kaip ir visur. Bet apibendrinant, mūsyse nėra labai blogai, gyventi galima.

Bijojau, kad šio šventinio paminėjimo svečiams nebus lengva suprasti tos giluminės Vasario Šešioliktos priežasties, tų nepriklausomybės siekių. Juk čia ką tik baigėsi pilietinis karas, buvo daug kraujo pralieta, kad išvengti separatizmo. Čia smarkiai kritikuojamos skandinavų šalys, gana atvirai palaikančios šalies šiaurėje kompaktiškai gyvenančių tamilų siekį atsiskirti nuo Šri Lankos. Negalvok, kad mes blogai galvojam dėl to apie Lietuvą, sakė man svečiai, mes suprantam, kad lietuviai tai ne tamilai, o Šri Lanka, tai ne Rusija, ar Sovietų Sąjunga.

Gražiai baigėsi šventė, liko neišgerto alaus, reikės šeimininkui palikti.