Atsibudęs po lietuviško-sinhališko patriotinio vakarėlio pradėjau suvokti, kad mano buvimas Jūros Purslų terasoje baigiasi, rytoj grįžtu į Gampahą. Todėl reikia paskutinį kartą išsimaudyti, per bangas prisišokinėti. Šiandien pilnatis, sinhalų budistams tai svarbi šventė, nedarbo diena, tikriausiai, todėl pilnas pliažas žmonių, privažiavusių iš Ambolangodos, net iš paties Kolombo.

Toks tatai mano maršrutas okeano pakrante: pliažas - bothauso restoranas - pliažas. Nihalas man suruošė atsisveikinimo pietus: omletą su daržovėmis, rolsus su kiaušiniu, arbatos su pienu ir kažkokio saldaus vaisiaus (pamiršau, kaip vadinasi) sultis su ledukais.

Atsisveikinau su šunauja, ruošiausi jau pliažan grįžti, žiūriu - Nihalas bėga rėkdamas pakrante su storos virvės ritiniu rankose. Vienas drąsuolis šoko plaukti į didžiules bangas, jį nešti tolyn pradėjo, jo draugeliai puolė pagalbos šauktis. Nelaimėlis buvo ištrauktas, be Nihalo virvės liūdnai tas pasiplaukiojimas būtų pasibaigęs.

O pliaže-varlininke koralų rifo apsaugotame nuo bangų daug besimaudančių. Pasigrožėjau viena musulmone juodai apsirėdžiusia, tik plyšelis akims paliktas. Ir toks apdaras jai visai netrukdė sieksniais plaukioti. Norėjau nufotografuoti, bet pabijojau, kad jos vyras ar brolis mane už tai gali prismeigti.

Saulės nusileidimo vandenyne negalėsiu stebėti šį vakarą, nes esu pakviestas į Gulinčio Budos šventyklą 2011 žibintų šventės švęsti. Reikia nuvažiuoti į Ambolangodą ir Dinešui paskambinti.

Prieš išvažiuodamas nufotografavau savo darbo vietą, nes rytoj galiu nebesuspėti, rytoj iš pat ryto lagaminus pakuotis ketinu.

Belaukdamas autobuso užsukau į vieną atstatomą viešbutį pasigrožėti restauruojamomis dekoracijomis.

Sako, prieš cunamį ėia buvo prabangus viešbutis, su fontanais vestibiulyje, bareljefais. Bežioplinėjantį mane užtiko viešbučio šeimininkas, viską aprodė, su restauratoriais supažindino.

Autobusas greitai nulakino į Ambolangodą, laiko dar yra, nuėjau pažiūrėti, kaip žvejų uostas čia atrodo. Pakeliui išgėriau karšto gėrimo su skaidriais ryžių rutuliukais - tokį man neregėtą gėrimą gatvėje pardavinėjo.

Visos sienos nutapetuotos rinkimine agitacija.

Uosto prieigose daug baltų paukščių, panašių į mažytes gerves. Matydavau keletą jų vaikštinėjančių aplink bothauso restoraną, o čia jų visa kolonija.

Uostas nedidelis, bet labai gyvas, nežiūrint, kad šventinis vakaras dabar ir turėtų tuščia būti.

Skambina Dinešas, jau laukia manęs prie stoties. Užvažiavom jo triratuku į kalną, kur gulinčio Budos šventykla. Kaip tik sutemo, žibintų šviesos išryškėjo.

Žmonių daug, vaikai gražiai gieda.

Apžiūrėjau stacijas šventyklos viduje.

Dinešas papasakojo apie vienuolį, kuris buvo pasiųstas kažką nupirkti vienuolynui, bet tuos jam patikėtus pinigus išleido nupirkti karvei, kurią žmonės ketino skersti. Išgelbėta karvė jam padėkojo nusilenkdama, tas faktas užfiksuotas ant šventyklos sienos kabančioje nuotraukoje.

Dinešas pristatė mane seniausiam vienuoliui, garbingai sėdinčiam jaunesnių apsuptyje. Senolis atsistojo ir pats pasisiūlė su juo nusifotografuoti.

Nusistebėjau truputėlį, kad niekas neprašo aukoti, matyt, to nedaro per šventes. Rodos buvau vienintelis atvykėlis iš Europos. Ambolangoda ne turistinis miestas, nepanašus į pliažinę Hikaduvą.

Pajutau šventėje tvyrančią ramybę, susikaupimą. Šri Lankos budistams mėnulio pilnatis ypatingai svarbi šventė, švenčiama rimtai, blaiviai. Per pilnatį čia neprekiaujama alkoholiniais gėrimais.

Sako, šiąnakt vėžlės į krantą lips kiaušinių dėti. Neisiu stebėti, netrukdysiu.