Auksinio Budos šventykla buvo visai netoli mano viešbučio. Už 1200 rupijų gavau užsieniečio bilietą. Buda labai didelis, ir mažesnių žmogaus ūgio statulėlių eilė šalia.

Po ta didžiąja statula ne šventykla, o budizmo muziejus. Buvau vienintelis lankytojas jame. Ten vaizdingai parodyti Šri Lankos budizmo atributai - peraheros eisenos maketai, vėduoklės ir kt.

Ant sienos žemėlapis įdomus.

Dar buvo eksponuojami daiktai, kuriuos turi turėti kiekvienas budistų vienuolis: oranžinė drobulė apsirengimui, nosinė nusišnypštimui, britva galvos nusiskutimui ir t.t. Rodos, keliolika daiktų iš viso. Kitokio turto vienuoliai negali turėti.

Išlindau iš vėsaus ir steriliai švaraus muziejaus į karštį ir palipau į kalną šventyklų olose apžiūrėti. Sutikau keletą baltųjų turistų sarongais apsirengusių. Mtyt patogu, gal ir man reikėtų pabandyti tokį rūbą dėvėti. Tik nepatogu, kad kišenių nėra.

Urvuose gulintys, sėdintys, stovintys budos bei bodhisatvos.

Pasigavau triratį, norėjau kad nuveštų ten, kur autobusai stoja, bet taksistas įkalbėjo mane nuvežti iki par Sigirijos, ten jis gerą viešbutį parekomendavo. Pakeliui užvežė į prieskonių sodą. Pasakiau, kad nieko ten nepirksiu, gal negaila dėl manęs laiko gaišti. Nereikia nieko pirkti, kaip visada tikiais atvejais atsakė taksistas, tu pamatysi, kur pipirai auga, o mane ten arbata pavaišins.

Prieskonių sodo prižiūrėtojas net rusiškai bandė su manim kalbėtis. Nuvyliau jį, sakydamas, kad nieko nepirksiu, paliko su manim savo padėjėją, pats nuėjo geresnių klientų laukti.

Nufotografavau, kaip pipirai auga.

Ir kitų prieskonių prifotografavau. Prie kiekvieno krūmo siūlė pirkti kokio nors aliejaus ar miltelių, bergždžias reikalas.

Dar netoli to sodo nufotografavau, kaip upelyje dramblį maudė.

Buvau atvežtas tiesiai į Lakmini Lodge viešbutį, ten papietavau, nusnūdau pietų miego ir ir išsiruošiau prie tos garsiosios uolos, kurioje yra urvų su senoviniais piešiniais, o ir pati uola didžiulė, kaip kalnas, bais įspūdinga.

Bet prieš tai paplepėjau su viešbučio šeimininku. Jis papasakojo, kad dvi prancūzės čia ką tik gyveno. Jos pasisamdė vieną rikšą po apylinkes pavežioti, paskui pasigedo pinigų iš piniginių, kurias buvo trumpam palikusios mašinoje. Man nupasakojo, kaip atrodo ta mašina ir tas rikšistas, aš jį sutikau, jis mane siūlėsi pavežti, aš jį nufotografavau.

Kalno-uolos prieigose tvenkinys, jame krokodilų turėtų būti, bet nesimatė.

Bilietas į kalną net 3000 rupijų kainavo. Tai jau virš 70 litų, žiauriai brangu, bet norėjau ten užlipti, teko paišlaidauti. Štai tas kalnas:

Pakalnėje akmenų sodas.

Nufotografavau tas garsiąsias freskas.

Netoli jų buvo siena su tūkstančio metų senumo užrašais, paliktais to meto turistų. Sunku įžiūrėti, nuotraukoje ne kas matosi.

Nors Sigirijos kalnas ne toks aukštas, kaip Girnaras Gudžarate Indijoje, vis tiek pailsau, kol užlipau. Iš kadaise viršūnėje buvusių rūmų tik pamatai belikę.

Vienuoliai, kadaise gyvenę kalno viršūnėje į beždžiones išvirto.

Pasėdėjau valandėlę, pasigrožėjau vaizdais, kol temti pradėjo.

Nusileisdamas praėjau pro akmenį pagaliukais paramstytą, kad ant manęs neužgriūtų.

Viešbutin grįžau visai sutemus.