Mano Indija ir Šri Lanka MMX-XI

įkvėpimo gaudytojo dienoraštis

atgal toliau Šimtas penktoji diena 2011.02.19

Drambliai mano draugai. Budos danties šventykla

« pradžion

pabaigon »

Septintą ryte jau ant kojų. Kaip tarėmės, mano draugas Rohanas šiandien veš mane į salos gilumą, į šventą Kandžio miestą. Pakeliui užsuksim į Pinnawela, į drambliukų prieglaudą - dramblių vaikų namus. Manęs paimti Rohanas atvažiavo su sūnum ir dukrele, bus jiems puiki ekskursija po gimtą kraštą. Prie mūsų prisijungė Haroldo giminaitis, atvykęs iš Kanados pasisvečiuoti.

Šauniai važiuojam, Rohanas veža ne savo pikapu, o pasiskolintu prašmatniu automobiliu, kuriame kondicionierius veikia, todėl langai aklinai uždaryti, kad karščio neprieitų.

Sustojom priešpiečių pakelės užeigoje. Ryžių makaronų gniužulėliai, žirnių užpilas, kokoso drožlių salotos ir paplotėliai - taip visi valgo Šri Lankoje.

Netoli Pinnawelos sustojom tam, kad aš nusifotografuočiau su dygliakiaulėmis už 200 rupijų (ne pačios dygliakiaulės tiek kainavo, o nusifotografavimas su jomis). Čia privažiuoja turistų, tad vietiniai iš jų neblogai pasipelno.

Drambliukų prieglaudoje iš manęs nulupo net du tūkstančius rupijų (apie 50 litų) už bilietą. Tikiuosi didesnė dalis tų pinigų teks prieglaudos gyventojams, o nenusės valdininkų kišenėse. Vietiniai mokėjo tik po šimtą.

Pataikėm atvykti per maudynes, nuskubėjom prie upelio.

Nuostabūs, žavingi, mieli, gudrūs, protingi tie drambliai. Visai kaip žmonės, manau, kad ir geresni. Dramblių vaikučiai ilgai auga šeimoje, kol subręsta, jais reikia rūpintis, auklėti. Jei atsitinka bėda ir vaikas našlaičiu lieka, blogai jam. Sako, kad tokie vaikai-paaugliai "bezprizornikai" buriasi į gaujas, chuliganavoja, siaubia pasėlius. Šri lankiečiai juos gaudo ir veža į prieglaudą Pinawelloje, ten jų geras pusšimtis, gal arčiau šimto. Gyvena jie ten vienoje šeimoje, visi klauso močiutės, ji ten vadovauja, jai jau virš septyniasdešimt metų. Paaugliai kaip ir žmonės - yra ramių, gabių, yra ir chuliganų, kuriuos reikia paauklėti, kad blogos įtakos nedarytų kitiems.

Po maudynių dramblių paradas nulingavo per gatvę savo valdų link. Ir mes pasivaikščiojom po jų teritoriją, bet saulė taip plieskė, kad vis pavėsio dairėmės. Nebeiškentę tos kaitros grįžom į mašiną, ten vėsu, ten vandens buteliai neatšilę, toliau važiuojam.

Priartėjom prie šventojo Kandi miesto. Didelis Buda mus pasitiko prieigose.

Daug tokių statulų, visos jos vienodos, kartais atrodo, kad plastmasinės. Pakelėse jų ne mažiau, kaip kryžių Lenkijos keliuose, kai kurie Budos labai dideli, neretai girliandomis išdabinti. Katalikiškų koplytėlių taip pat yra, tik mažiau, nei budų. Kiek pas jus krikščionių, klausiu vietinių sinhalų. Apie 60%, atsako. O kiek tada budistų, juk čia budistinė šalis, klausiu. Apie 80%, atsako. Žinoma, krikščionys čia ne pažodžiui supranta pirmąjį Dievo įsakyma, jie ir Budai meldžiasi, budistų dvasininkai pritaria savo tikinčių krikščionybei, o katalikų kunigai, matyt, nepuola savo avelių nuo budizmo atbaidyti, tolerancija čia. Net šivaitų mažumos aktyviai dalyvauja budistų šventėse, mačiau jų procesiją Gampahos pereheros šventėje.

Paklaidžioję ratais privažiavome prie bene svarbiausios budistų šventovės saloje. Reikėjo tolokai eiti nuo priparkuotos mašinėlės palei ežerą (tvenkinį). Pakeliui nusipirkau vietinių paskanintų alyvuogių. Rūgščios, kietos, visai nepanašios į mums įprastas mediteraniškas. Nelabai patiko, sunkiai lindo.

Už iėjomą į šventyklą iš manęs kaip užsieniečio nulupo tūkstatntį rupijų. O jei aš būčiau budistas ir pasimelsti norėčiau čia saugomam Budos dančiui, taip pat turėčiau mokėti, klausiu. Užtat tau duosim CD diskelį su klipais apie šventyklą ir į muziejų šalia galėsi nemokamai nueiti, išsisukinėdamas atsakė man kasininkas. 

Budos dantis saugomas relikvioruime po devyniais užraktais, jis parodomas tik labai ypatingomis progomis, tik kartą per keletą dešimtmečių, jeigu neklystu.

Užėjome į muziejų, kuriame Kandžio kunigaikščių rūbai ir papuošalai sudėti. Ten ir dovanos iš kitų budistinių šalių eksponuojamos, daugiausiai to danties relikvioriumo aksinės ir sidabrinės kopijos. Fotografuoti negalima.

Rohanas muziejuje susitiko su pažįstamu vienuoliu-prižiūrėtoju, kilusiu iš Gampahos, jis mus užvedė į vieną balkonėlį pafotografuoti, kur šiaip lankytojų neleidžia.

Rohano sūnus, Haroldo giminaitis, Rohanas su dukra.

Netoli radom dar vieną nedidelį muziejų, skirtą drambliui, kuris septyniasdešimt metų dalyvaudavo pereheros procesijose. Kokia didžiulė jo iškamša...

Išeidinėjant iš šventyklos Rohanas pasigedo savo sandalai, kuriuos, kaip ir visi, buvo pasidėjęs prie įėjimo. Manųjų niekas nepaėmė, matyt prastesni buvo. Rohanas toliau basas turėjo eiti.

Nusprendėm, kad aš toliau važiuosiu autobusu į Polunaruvą, nes norėjau dar aplankyti šį miestą, o kitą dieną iš Gampahos užtrukčiau labai daug laiko. Todėl teko išsiskirti su miela kompanija. Buvau nuvežtas į autobusų stotį, ten man surastas autobusas iki Polunaruvos. Iki jo išvykimo dar beveik valanda laiko, bet keleivių jau prisėdę, vos radau laisvą vietą. Išvažiuojant jau grūdosi, kaip silkės bačkoj, bet tai Šri Lankoje taip įprasta...

Šalia sėdėjęs mano pakeleivis buvo vardu Nielas, ilgai su juo plepėjom, net telefonais apsikeitėm, vėliau jis man skambino ir klausinėjo, kaip man sekasi. Nielas patarė nevykti iki pat Pulunaruvos, o išlipti Dambuloje. Ten šventyklos olose ir milžiniška auksinė Budos statula. Paskui iš ten netoli bus Sigirija su įspūdingu kalnu ir olų piešiniais. O Polunaruvoje atsirasčiau apie dešimtą, ten nebus lengva viešbutį rasti taip vėlai.

Taip ir padariau, išlipau Dambuloje. Jau visai sutemo. Pasigavau triratį taksi ir nulėkiau į Lonely Planet rekomenduotą viešbutį. Man pasisekė, buvo laisvas vienintelis kambarys. Miela plepi šeimininkė nubėgo man vakarienės ruošti, o aš lauke ant suolelio darbavausi.

Koks žvaigždėtas dangus, užšnekino mane priėjęs pagyvenęs japonas. Paieškojom kartu Pietų Kryžiaus. Jis iš Jokohamos, ilgai bastosi po Pasaulį.

Šitas mano dienoraštis nepretenduoja į kelionių po Indiją vadovą. Čia yra ir netikslumų ir klaidų. Čia tik subjektyvūs pastebėjimai ir asmeniniai išgyvenimai - tai, kas tuo metu šovė į galvą. Jei norite parašyti atsiliepimą, spauskite čia...