Pirmoji diena 2010.01.21

Atsibudau steriliame, šiek tiek minimalistiniame Frankfurt-Hahn oro uosto B&B viešbučio kambarėlyje. Nepigu (52 € su pusryčiais), bet bais patogu. Pagalvojus, kad būtų reikėję naktį  stumti ant kietos plastmasinės kėdės, nebe tiek gaila pinigų. Juolab yra nemokamas wi-fi, galimybė patogiai persitvarkyti daiktus, išsimaudyti. Pusryčių pasirinkimas kuklus, bet už tuos kelis eurus ne ką tepavalgysi ir oro uoste. Viešučio darbuotojos taip pat susėdo prie vieno stalelio pavalgyti. Tarpusavyje kalbėjosi rusiškai.

Neskubėdamas 10:30 išėjau skristi. Apsidžiaugiau oro uoste pastebėjęs pašto ženklų pardavimo aparatą, nes viešbutyje buvau pasiėmęs lapelį su kiaule esant galimybei pasiųsti vienam savo draugui. Tokia galimybė atsirado, tik aparatas vietoj grąžos davė dar 3 ženklus. Kadangi iki įleidimo į išskridimo zoną liko laiko, nusipirkau atvirukų ir išsiunčiau baro damoms.

Jau įleidžia. Patikrinimas daug malonesnis, negu Kaune – tikrintojai neskubina, mandagūs, šypsosi. Duty-free parduotuvėje pamačiau tokių pat daiktų, kuriuos prieš kelionę pirkau Vilniuje, tik dvigubai pigesnių (pvz., dokumentų krepšeliis Vilniuje >70 Lt, o čia 10€). Iš nuobodžiaujančios bufetininkės nusipirkau didelę taurę gero raudono vyno (ir tas čia pigesnis nei pas mus, nežiūrint, kad oro uoste) ir neskubėdamas gurkšnojau sau pusantros valandos patogiai įsitaisęs iki išskridimo. Paskui kaip visada, didelė eilė. Mano kuprinę paprašė pasverti,  10,2 kg, praleido.

Skridom 4 valandas, o atrodė, kad daug ilgiau. Vienintelis mano laikrodis telefone, kurį aš, kaip priklauso, išjungiau. Laikas trumpėja vartojant alkoholį, o aš negėriau. Atrodė, tuoj leisimės, bet pro langą pro debesų properšas vis dar matosi žemė, net vandenyno nepriskridom. Beliko skaityti ispanų kalbos pradžiamokslį, bandžiau prisiminti visus būdus, kaip pasiklausti kelio, kur stoja autobusas ir pan. Ketinu stengtis bendraujant su vietiniais apsieiti be anglų kalbos, kiek įmanoma. Vis pakliūdavom į turbulentinius ruožus, lėktuvo sparnai tik plast, plast, rodos, tuoj nutrūks. Stiuardesės tik sodina visus, liepia vėl prisisegti.

Pagaliau pradėjom tūpti. Baisiai užgulė ausis (vakar visai ne), užtat vaizdas nuostabus. Kaip ir Google Earth, bet kalnai salos centre dar įspūdingesni. Tolumoje dar matėsi, atrodo, Tenerifės kalnas, tikrai aukštas.

Nesunkiai susiradau savo autobuso stotelę, nereikėjo klausinėti. Tik laukti liko beveik valandą, nes prieš tai ką tik išvažiavo. Karštoka, tvanku, lyg ir drėgna. Vairuotojas į mano „Puede desir me donde kjero ke salir in Santa Fe“ atsakė „yes“. Pradėjom judėti, pro langą fotografavau palmes. Neilgai važiavom, autobusas pradėjo baisiai rūkti. Pagalvojau, gal mano kompo maitinblokis bagažo kameroje užsidegė, bet neturėtų. Autobusas sustojo, dūmai išsisklaidė. Pradėjus važiuoti vėlek uždūmijo. Vienas vokietukas autobuse baisiai susinervijo, prašė, kad išleistų, bent jau parūkyti. Neišleido, vairuotoją už tai gali nubausti policija. Palaukėm keliolika minučių, mus paėmė kitas autobusas. Bet jo vairuotojas nežinojo, kur yra Santa Fe, nei Jardin del Sol. Kita artima vieta – Gran Canaria Princess viešbutis. Šitą žinojo, pažadėjo pranešti, kai privažiuosim. Visai sutemo, sunkoka orientuotis kur esu. Susigriebiau, kai privažiavom Jumbo centrą – man reikėjo anksčiau, vairuotojas, žinoma, pamiršo, kur man reikia ir nieko nepasakė. Mikliai iššokau, vos spėjau pasiimti bagažą, autobusas nurūko toliau. Teko imti taksi, bijojau, kad per toli mano varganom kojelėm. Maloniai nustebino taksi kaina – neviršijo nė 3€.

Kažkur nukišau Kristijono parašytą lapelį su kambario numeriu, nebuvau jo ir įsiminęs. Galvojau, mane juk ras pagal pavardę. Recepcijoje mano rezervacijos nerado. Įleido į vienintelę laisvą studiją (135, nors rezervuota aiškiai buvo kita). Patyriau lengvą šoką – kambarys be langų, kiek priplėkęs. Matyt reikės įsijausti į kalinio rolę. Apie internetą kambaryje jokios kalbos – wifi prieinamas tik šalia esančioje kavinėje. Savo kompo įsijungti negaliu – rozetės per siauros, adapterio ten niekas neturi. Šaldytuvas nedirba (man taip pasirodė, nes atidarius nešviečia, nors ir įjungtas). Pradėjau net gailėtis, kad susimokėjau iš anksto, buvau beketinąs ieškotis kitos vietos.

Kristijonui neprisiskambinu nei į Vilnių, nei į Kanarus. Išėjau laukan nusiraminti. Pamaniau, kad jeigu vėliau ketinu keliauti į Indiją, reikia priprasti prie tokių dalykų. Vėloka, bet žmonių pilna. Naktinis gyvenimas verda pilnu tempu. Kiek paėjėjęs susiradau veikiantį prekybos centrą, ten pasiklausiau pardavėjos apie adapterį. Žinoma, maniau, kad neturės. Tačiau ne tik turėjo, bet ir davė išsirinkti. Paėmiau tokį, rodos, tinkamą už pusantro €., bet ji man padavė tokį pat tik gražiai supakuotą už 0,60€. Sako, akcija. Ir turi veikti. Padėkojau mergaitei, pasakiau, kad būtinai užsuksiu nusipirkti ko nors daugiau.

Tada pradėjau suprasti, kad ateityje kelionėse man visada nemalonesni įvykiai eis pakaitom su maloniais.

Buvau išalkęs, tad neatsispyriau dailios kinės pasiūlymui užeiti į jų restoranėlį pavalgyti. Kainos, rodos, nedidelės, turi ir vegetariškų patiekalų. Kinų maistas pasirodė prastesnis už Lietuvoje valgytą. Sąskaitoje dar prirašytos kažkokios krevetės, kurių tikrai neužsisakiau. Teik jau to, nesiginčijau, bet ir arbatpinigių nepalikau. Bus laiko susirasti geresnę vietelę pietums.

Toliau, kaip ir tikėjausi, turi eiti malonesni dalykai. Grįžęs patikrinau, adapteris veikia. Šaldytuvas, pasirodo, irgi biškį šaldo, tiktai nešviečia. Yra net kondicionierius. Nuėjau į šalia esančią kavinę, pasiėmiau vyno, vandens, sumokėjau 2€. Atsinešiau ten kompą, gavau prieigos slaptažodį. Pasi-email-inau, pasiskaipinau. Pasirodė visai jauku, gera. Ta kavinė dirba iki antros nakties, galėsiu internetintis. Ir kambarėlis pasirodė jaukesnis, susikonfigūravau visai patogią darbo vietą. Joje ir rašau, bet jau reikia eiti gulti. Laukia pirmoji įkvėpimo gaudymo diena.