Žiema Gran Kanarijoje

įkvėpimo gaudytojo dienoraštis

atgal toliau Tryliktoji diena 2010.02.02

Žmogus rodantis pirštu į dangų

« pradžion

pabaigon »

14:00

Atsibudęs tingėjau keltis, todėl pusvalandį galvojau, kokių medžių yra daugiau: tiesių ar kreivų. Prisiminęs jog begaliniame miške, pagal Kantorą, jų turi būti vienodai, atsikėliau ir išsiviriau arbatos.

Patinka dirbti rytais savo kambarėlyje. Pagaunu kokį bugą-vabalėlį ir pasidžiaugiu.

Jeigu jau išlindo mintys apie begalybę, laikas atsiversti seną Gamovo knygą "One, two, three... infinity", kurią vis ruošiausi perskaityti. Siestos metu priguliau paskaityti, aplinkos pagerinimui tyliai pasileidęs Bacho midi. Kažkas už sienos garsiai užgrojo vokišką popsą, susigėdęs išjungiau savo muziką . Rodos, leidau taip tyliai, bet kaimynams, matyt, užkliuvo. Vis dėl to reikia ausinių. Netrukus popsa nutilo ir pensionas pasinėrė į saldų pokaitį.

23:00

Patinka pavakariais nueiti prie jūros. Visų pirma tie trys kilometrai pramankština sąnarius, stiprina kojų raumenis. Visų antra - sukūrenu likusias smegenų neišdegintas kalorijas. Visų trečia - pakvėpuoju jūros purslais, kad nosis neperdžiūtų. Visų ketvirta - pamatau kažką naujo. Visų penkta - sugalvoju ką nors įdomaus.

Dažniausiai pasirenku kelią pro ekumeninę bažnyčią. Šalia jos nuolat poteriauja barzdotas elgeta vis rodydamas pirštu į dangų. Tai beveik vienintelis čia sutiktas ubagas (dar vieną mačiau prie supermarketo). Šiandien nunešiau jam obuolį - buvau nusipirkęs porą tokių skanių, bet man jie per saldūs. "Danke" padėkojo Dievo žmogus.

Praėjau pakrante gintarų ieškodamas. Labai negyvas čia tas okeanas. Jokių kriauklelių, jokių išplukdytų medūzų. Tik juodi akmenėliai kur ne kur smėlyje ar gniužulėliai kažkokių šaknų, panašių į bulblaiškius. Net žuvėdrų nesimato. Dažniausiai pasitaikanti pajūrio fauna - suskridę čia žiemoti Šiaurės europiečiai, bet ir jų žymiai mažiau, nei vasarą susirenka Palangos gulyklose.

Priguliau buvusiame patvoryje praeinančių žmonių pastebėti (tvorą nuardė, matyt, kad vėjas nenuneštų). Norėčiau išmokti juos fotografuoti neišgąsdindamas, nesutrikdydamas. Pabandžiau iš tolo, su savo muilinės 5x zūmu.

Galvojau, paklūpėsiu ir aš, pirštą į dangų iškėlęs, kaip tas mano naujas draugas. Bet pradėjo lyti, teko keltis ieškotis pastogės. Žinoma, lyti nustojo, kai susidėjau rankšluostį ir atsikėliau eiti. Tai buvo ženklas, kad ne kiekvienam leista dangun pirštu rodyti.

Per vietinę televiziją nieko daugiau nerodo, tik potvynį Tenerifėje. Net Futbolas dingo kažkur. Apsemti keliai, nuniokoti namai atrodo baisokai. Čia viskas ramu, tik vėjelis dvelkia. Ir internetas veikia stabiliai, ne taip, kaip vakar.