Žiema Gran Kanarijoje

įkvėpimo gaudytojo dienoraštis

atgal toliau Dvidešimt septintoji diena 2010.02.16

Audra, elektrikai ir naktinis gyvenimas

« pradžion

pabaigon »

12:00

Iš vakaro susiruošiau į kelionę, septintai ryto nusistačiau žadintuvą. Operuoto sąnario skausmas vis neleido užmigti. Jo nepavyko numušti vaistais, skaudėti pradėjo ir kitus sąnarius. Keliai staiga sutino, pajudėti sunku. Teks kelionę atidėti, pasiskyriau sau šventinį lovos režimą. Gerai, kad vakar prisipirkau maisto savaitei. Būtų gerai, kad tas priepuolis praeitų greičiau, nesuardytų mano planų. Paryčiais šiaip ne taip užsnūdau.

Ilgai nepamiegojau, prasidėjo audra. Stiprus vėjas trankė viską aplink, o prasidėjus liūčiai bloškė vandens čiurkšles į stiklines duris ir langelį. Netrukus ir bala atsirado studijos prieigose. Audrai nurimus aplink tylu, niekas neina iš namų, tik girdisi visokių gelbėjimo tarnybų sirenos gatvėje. Taip prasidėjo Vasario 16 šventės Gran Kanarijos salos pietiniame pakraštyje.

Elektra, suprantama, buvo prapuolusi. Saugiklių junginėjimas nepadėjo. Išėjau pasikalbėti su recepcionistu apie susidariusią padėtį. Pasirodo, tik pas mane tokia bėda, kitur elektra yra. Puiku, galėsiu padirbėti bare. Vis dėl to čia ne tokia baisi stichinė nelaimė, kaip buvo Tenerifėje. Iškviestas elektrikas1 kiek pasikrapštęs pataisė pusę elektros - pradėjo veikti šaldytuvas, kondicionierius, bet nedega šviesos, nesišildo vanduo ir veikia tik pusė rozetės. Jis atsiprašė, kad daugiau jam nepavyksta ir prižadėjo, kad netrukus ateis kietesnis elektrikas ir pabaigs darbą. Nereikėjo ilgai laukti, kitas elektrikas pribuvo po penkių minučių, viską sutaisė. Servisas čia geras - meistrai atvyksta greitai, tvarkingi, labai mandagūs, pas mus tokių dar nemačiau. Bet nevalia šią dieną ką nors blogai galvoti apie Lietuvą, todėl nuvijau tuos palyginimus šalin ir susikaupiau programavimo darbams - kas daugiau belieka pasikeitus planams. Neprigulmybės dieną pažymėsiu našiu darbu.

Staiga pastebėjau, kad nieko nebeskauda. Sutinimas staiga atslūgo, keliai vėl lankstosi. Tikriausiai tas staigus priepuolis buvo susijęs su artėjančia audra. Bus dar progų įsitikinti, kaip tiksliai veikia mano barometras.

Lauke kaip nieko nebuvę, balos baigia išdžiūti. Galėčiau dabar jau važiuoti į sostinę, bet kiek per vėlu. Rytoj, "inšala", kaip sako tikratikiai musulmonai.

23:00

Pagerėjus sveikatai nutraukiau lovos režimą ir trumpam išėjau pasivaikščioti. Šį kartą vėliau - prasidedant mano įprastiniam interneto laikui. Ėjau ne pliažan, bet vaikščiojau po San Fernandą - kur daugiau vietinių gyvena. Ką tik sutemo, žmonių padaugėjo. Barai, būdavę tušti mano pavakarinių pasivaikščiojimų metu pilnėja, tuoj nebus laisvų stalelių. Žmonių pilna parduotuvėse, visokios kontoros taipogi veikia pilnu tempu. Kai kurios užeigos tik tada ir atsidaro. Pavyzdžiui ta "Las cazuelitas", su kanarietiškais patiekalais, kur vakar nusižiūrėjau lankstinuke, dirba kažkiek trumpai rytais ir paskui nuo aštuntos. Kitoje užeigoje vyksta Flamenco vakarai, pradžia 24 val. Išvada - pajūryn geriausia eiti 17-18 val., po San Fernandą vaikščioti po 20 val., anksčiau tuščia. Tik tada pamatysiu, ką vietiniai valgo, nes pietūs pas juos kokią devintą vakare.

  1. Jis man labai priminė elektriką iš švedų filmo Picassos äventyr (1978)  - tą, kur taisė elektros kėdę, kai Pikasas lankėsi Amerikoje.