12:00

Atsibudęs naktį nuo kaimyno kompanijos keliamų triukšmų šį sykį neužsidėjau ausinių, o tiesiog galvojau. Iš pradžių mąsčiau, kaip nepatogu, kad mano kompo laidai nuolat susipainioja, mazgosi. Jei galėčiau pereiti į ketvirtą dimensiją, lengvai juos atskirčiau. Kaip abstrahuoti mazgo užmezgimo procedūrą? Kodėl mokyklose nedėsto mazgų-kilpų-skylių mokslo? Būtų mano valia, topologijai būtų skiriama ne mažiau dėmesio nei Euklidinei geometrijai. Tai ypač svarbi disciplina pasaulio supratimui. Išmokus aprašyti visokių formų objektus, atsiribojant nuo jų geometrinių išmatavimų ir neskaidant jų taisyklingomis geometrinėmis figūromis, galima tiesiogiai pereiti prie moderniosios fizikos. Fizika - tai tokių judančių objektų matematika. Taip pamąstęs  nesikėliau virtis arbatos - buvo dar anksti, todėl užsnūdau vėl.

Šiandien paskutinė dukros viešnagės diena. Iš pat ryto nubėgo prie vandenyno - reikia pasimėgauti šiuo rojumi iki sočiai. Saulė kaitri, pavojinga, įspėjau, kad nesudegtų. Pats sėdau prie darbų - būtų puiku, kad šią savaitę naujoji mano programos versija jau visiškai palaikytų unikodą.

Užsuko kaimynas Mauris paplepėti. Pasirodo, jis iš Čilės, Valparaiso. Pasiskundė, kad mano studijos durys baisiai girgžda, trukdo jam miegoti dienomis. Mačiau, kad Mauris važinėjasi dviratuku, paklausiau, gal turi tepalo. Turi, atnešė. Tuo tepalu sutepiau vyrius, nebegirgžda. Neblogas tas čilėnas, kalba visom kalbom. Jaučiu, susidraugausim. 

23:00

Saulėtą pavakarį išėjom fotosesijos daryti - labai puikus apšvietimas portretams palmių ir okeano fone. Net su muiline galima gražiai prifotografuoti. Tarp kitko, mano geriausios nuotraukos buvo atliktos su Smena-8M metais kažkur 197penktais. Po to turėjau tikrų kamerų su galinga optika, bet tokių stebuklų daugiau nebepavyko pridaryti, kol mečiau fotografiją kažkur aštuoniasdešimtkažkelintaisiais.

Šiandien paskutinis dukros vakaras šioje saloje, pasidarėm mažytę fiestą po fotosesijos. Pakrantės restoranėlyje užsisakėm paeljos, kol ją mums pusvalandį ruošė, braidžiojom bangų užliejama pakrante. Štai ir paelja gatava - pasirinkom šį patiekalą, nes nieko autentiškesnio lyg ir nėra. Bulvytes "papas" jau pabandėm visaip, o ta cazuelita, kurią duoda viename San Fernando restorane taip ir liko neįminta mįslė. Paelja - Ispanijos pasididžiavimas, o čia, kaip begalvotum, vis tiek Ispanija. Gerai tai, jog vietinė paelja daugiausia būna be mėsos, tik su jūros gėrybėmis ir blogybėmis¹.

Vos įveikėm kalną ryžių persisunkusių jūros gėrybių sultimis, ten pridėta visokiausių moliuskų, mažyčių aštuonkojų, visokių žuvų gabalėlių. Prie peljos priklauso sangrijos ąsotis - užsigėrėm tuo vyno, vaisių ir ledo gabaliukų gėrimu.

Aplink stalus vaikščiojo juodukas pardavėjas su visokiais žaisliukais. Nupirkau dukrai akinius su mirksinčiom lemputėm. Pagalvojau, kad puikios lauktuvės Švarcui (mano šuniui) būtų panašiai padarytas antkaklis su lemputėm. Švarcas juodas, kai laksto tamsoje jį sunku įžiūrėti. Prekeivis pasiūlė pirkti dar vienus tokius akinius ir parišti Švarcui po kaklu. Pasijuokėm, bet paskui pagalvojau, kad visai nebloga mintis. Būsiu čia ilgai, dar susirasiu tą pardavėją su švytinčiais akiniais. Pagalvojau, kad nereikia dovanų ieškoti, jos ateina pačios.

Visai sutemo, žmonių pagausėjo. Restoranuose ir vietos ne visur rasi. Krautuvėlės dirba pilnu tempu, prisipirkom šio bei to. Dabar paišlaidausiu, paskui pagyvensiu taupiai.

Bare tuščia - futbolas baigėsi, niekas neateina žiūrėti Las Palmaso karnavalo baigiamųjų koncertų.

Gyvenimas gražus čia tropikuose.