Žiema Gran Kanarijoje

įkvėpimo gaudytojo dienoraštis

atgal toliau Penkiasdešimt septintoji diena 2010.03.18

Čemodanų ir apibendrinimų diena

« pradžion

pabaigon »

12:00

Iš pat ryto tvarkiausi, pakavausi daiktus. Pasistengsiu studiją palikti tvarkingesnę ir turtingesnę negu ją radau atvykęs. Tikiuosi, būsimiems gyventojams pravers mano palikti indai, įrankiai, prieskoniai. Į lagaminą pavyko viską sugrūsti, bet gali tekti kažką palikti oro uoste arba sumokėti už viršsvorį. Kol kas stengiuosi apie tai negalvoti, pastresuosiu rytoj.

23:00

Po pietų išėjau prie okeano paskutinį kartą. Nustebino niekad čia nematytas rūkas, tokia migla. Vėjo beveik nėra, baisiai karšta. Turbūt esam Kalimos (toks vėjo iš Sacharos vardas, vakar sužinojau) atpūstame Afrikos dulkių debesyje.

Atsisveikinau su nuostabiosiomis Maspalomas kopomis, prisipyliau smėlio į kišenę. Užsukau į Hooters pliažo barą paskutinį kartą pasėdėti prieš besileidžiančią saulę, šį kartą smėlio debesiu pridengtą. Bare mano vaikystės muzika, kridensai visokie, o baro padavėjos šiandien aprengtos policininkėmis vis pašoka klientams išdribusiems minkštasuoliuose, kaip aš. Pamačiau katytę, pirmą rainą saloje. Tik į ją žvilgtelėjau, iš karto priėjo, meilinasi. Ir jos katinėlis mažas atėjo. Geras ženklas.

Sustabdžiau praeinantį juoduką laikrodžius pardavinėjantį. Prieš kelias savaites tavo brolis pardavinėjo tokius šviečiančius akinius, sakau jam. Ok, bėgu paieškoti brolio, sako jis. Deja nerado, būčiau nupirkęs tuos akinius savo Švarcui, super atrodytų vedžiojamas, visos kaimynų kalės eitų dėl jo iš proto. Reikės kažko panašaus ieškoti Vilniuje. Ačiū už idėją, juodasis broli.

Paskutiniam apsipirkimui (prisiminiau, kad dar kažkam reikia dovanėlių) užsukau į Jumbo centrą. Pardavėjai vis siūlo savo prekes. Kad greičiau atstotų, aš jiems sakau, kad ieškau tik jūros arkliuko ant grandinėlės, ir kad būtinai žiūrėtų liūdnomis akimis. Deja, neturi tokių. Bet vienas pradėjo skambinėti ir netrukus mane pasivijo, pavedė į netolimą krautuvėlę ir parodė man tą jūros arkliuką. Žvilgsnis nevisai liūdnas, bet nesikabinėjau, nupirkau.

Grįždamas norėjau atsisveikinti su žmogum, rodančiu pirštu į Dangų, bet neradau jo.

Grįžęs galutinai atsiskaičiau su pensiono darbuotoju Omaru ir nuėjau į barą internetintis paskutinį kartą. Rytoj labai anksti kelsiuosi, resepšenas dar nedirbs, kai išvyksiu.

Pasiilgsiu šito baro, gero barmeno Enrikės, jo padėjėjo Chosė, gražuolės Karlos, baro "zavsiegdatajų", interneto bobutės (ji jau prieš savaitę grįžo į savo Bergeną), baro norvegų, su kuriais susidraugavau paskutinėmis savo buvimo savaitėmis. Pasiilgsiu savo kaimynų turkų, čilėno Maurio, kuris vakar kažkur išsikraustė, jo draugių švedės ir norvegės. Pasiilgsiu žmogaus, rodančio pirštu į dangų ir visų kitų nuostabių salos žmonių. Gaila, kad tiek mažai su jais bendravau. Labiausiai pasiilgsiu palmių, kopų, okeano ir nuostabaus oro, išgydžiusio mano ligas.

Nežinau, ar rytoj turėsiu galimybę užbaigti šį dienoraštį. Gali būti, kad čia yra paskutinis jo puslapis.

Apibendrinimai ir išvados

  1. Tropikų salos tinka įkvėpimui ieškoti, įkvėpimui gaudyti, įkvėpimo semtis. Bet didelius darbus nuveikti geriau užsidarius kur kaimo trobelėje ar studijoje mieste.
  2. Gandai, kad Kanarų klimatas gydo ligas visiškai pasitvirtino. Be jokių specialių procedūrų žmonės tik būdami čia išsigydo artritus, visokias odos ligas, susitvarko depresijas. Tik neaišku, ar ilgam.
  3. Mitas, kad vietiniai gyventojai tinginiai, viską atidėliojantys (manjana), prižadantys bet neištęsiantys visiškai neatitinka šių dienų realybės Kanaruose. Sakyčiau, čia žmonės ne mažiau darbštūs nei Lietuvoje. Restoranuose padavėjai, kaip ir kontorų tarnautojai dar greičiau sukasi. Net ir per siestos pokaitį daugelis nesiilsi. Ramus gyvenimas tik čia atvykusiems poilsiautojams, vietiniai kruta, skuba kaip ir didmiesčių gyventojai. Tik žili senukai šildosi prieš saulutę ir ilgesingai atsimena tuos laikus, kai Pasaulis nebuvo išprotėjęs dėl pinigų, gyveno ramiai, nesiblaškydami. Ramaus gyvenimo ir nerūpestingumo (manjana) ieškoti, matyt, reikia vykti į Lotynų Amerikos užkampius, jei dar ne per vėlu.
  4. Prielaida, kad Kanaruose yra gyventi pigiau nepasitvirtino. Galėčiau išgyventi išleisdamas tiek, kiek Lietuvoje, bet reikėtų būti susispaudus, skaičiuoti kiekvieną vyno taurę.
  5. Tarpą tarp redukcionizmo ir kontekstualizmo puikiai galėtų užimti tos skruzdėlytės, kurios, sako, sukyla prieš keičiantis orui. Vis dėl to turėjau galvoj, ne tas, kurių prisirinko mano virtuvėj, o Langtono skruzdėles, iš paprasčiausių taisyklių sugebančias padaryti tokį sudėtingą pasaulį...