Pusdienis ekskursijų

Atsibudau anksti, bet nebuvo laiko apie ką nors galvoti, išskubėjau į užsakytąją ekskursiją. Atėjau dešimt minučių anksčiau, prie Eugenia Victoria viešbučio jau laukė autobusas. Tik įlipau ir nuvažiavom. Pasidarė nepatogu, kad žmonės laukė tik manęs vieno, bet aš tikrai nevėlavau. Paskui sustojom prie poros kitų viešbučių. Ekskursantų susirinko pilnas autobusas. Pajudėjom pakrante į Šiaurės Rytus. Deja, fotoaparatas smėlio liga susirgęs liko namie hospitalizuotas, visos kelionės nuotraukos darytos telefonu.

Prisistatė ekskursijos vadovė - senjora Ana Marija. Ji vedė ekskursiją dviem kalbom - iš pradžių angliškai, paskui vokiškai. Tai atitiko ekskursantų proporcijas - puse buvo skandinavų, pusė vokiečių. Ir vienas aš toks iš šono prilipęs.

Be Anos Marijos ir vairuotojo į komandos sudėtį įėjo vienas linksmas diedukas su video kamera. Jis visą laiką mus filmavo ir visaip juokino.

Bevažiuojant į Agüimes Ana Marija pasakojo apie orą. Šiemet labai lietinga. Šiaip per metus saloje lyja 15 dienų, o man bebūnat jau lijo kokius 5 kartus. Todėl šiemet viskas žaliuoja, sužaliavo ir tos kalnų vietos, kur nebūdavo žalia, vietiniai specialiai važiuoja pasižiūrėti. Paskutinį kartą tiek lijo 1991 m. Šiuo metu turi prasidėti vasaros karščiai - ką tik iš Afrikos papūtė Kalima - taip vadinasi vėjas iš Sacharos. Tolumoje matėsi toks ilgas rudas debesis - tai Kalima neša smėlį.

Privažiavome Agüimes - miestelį Guayadedeque tarpeklio šlaite. Kitame šlaite - Ingenio miestas. O tarpeklio dugne žaluma visokia auga. Aguimes garsėja sportininkais - paminklai jiems pastatyti, šaligatviuose sportuojančių vaikų skulptūros.

Truputėlį pavažiavus už Aguimeso tarpeklio šlaite daugybė urvų. Ten gyveno aborigenai, bet po jų iki šiol tebegyvena vietiniai ispanai. Urvuose gerai išsilaiko vienoda temperatūra. Ne kokie nors vargšai ten gyvena, dabar madinga turėti savo urvą vasarojimui. Tik patys turtingiausi saliečiai gali tai sau leisti. Užsukom į vieną urvą-butą, kur nuo seno gyvena senjora Sabelita, apžiūrėjom vieną kambarį, kur įleidžia turistus. Iš tikrųjų, tuose tropikuose gyvenant langai nereikalingi. Apžiūrėjome netoli urve įrengtą Šv. Sebastijono bažnyčią. Gretimame urve veikia baras, ten vandens nusipirkau.

Grįžom atgal į Aguimes, pasivaikščiojom keletą minučių miesto gatvelėmis. Kvepėjo žydintys apelsinmedžiai.  Ana Marija parodė paminklą karnavalui. Neturtingi žmonės neturėjo brangių karnavalinių rūbų, tai moterys persirengdavo vyriškais rūbais ir atvirkščiai. Žiūriu, kodėl ta paminklo moteriškė su ūsais.

Dar ten buvo paminklas kupranugariui, pasirodo jie tikrai salose seniai auginami, ne dabar užvežti turistams linksminti. Tarp kitko, gyvą kupranugarį čia mačiau tik vieną kartą, ir tą patį jis buvo vežamas sunkvežimyje. Garsiųjų Maspalomas kopų kupranugarių neradau, nors daug kartų vaikščiojau pro tas vietas. Dar apžiūrėjom paminklų ansamblį ožkoms. Toks nedidelis miestelis, o tiek daug paminklų. Visoje saloje daugybė visokiausių monumentų - mačiau ir asfalto volui, ir peiliui ir daugybę kitų įdomiausių.

Pajudėjom toliau tarpeklių serpentinais link Santa Liucijos miesto. Gidė pasakodama vis negalėjo atsidžiaugti, kad visi tarpeklių šlaitai taip gražiai sužaliavę - dažniausiai jie būna apyplikiai. Tarpeklių dugne palmių oazės. Žemutiniuose šlaituose terasų liekanos. Seniau čia daug ką augino, dabar viską įveža - taip pigiau. Žemės ūkiu mažai kas beužsiima. Liko dvi kultūros, kurias čia dar masiškai augina ir eksportuoja: pomidorai salos pietuose ir bananai salos šiaurėje. Mažais kiekiais čia augina viską - pravažiavom Temisas kaimelį, kur augina alyvuoges, netoliese Tirahanoje augina migdolus, ten toliau prie Mogano augina avokadus ir papajas, bet plantacijų ir terasinės žemdirbystės nebėra. Rodos, net tie skanieji mandarinai vežami iš kitur.

Privažiavom vietovę vadinamą Fortaleza. Penkiolikto amžiaus gale čia vyko paskutinis konkistadorų mūšis su aborigenais (ir gidė nevadina jų "guančais") . Istorija labai primena mūsų Pilėnus - paskutiniai pasipriešinimo dalyviai užspęsti į kampą užuot pasidavę nušoko nuo tarpeklio. Pastovėjau prie to tarpeklio, baisu žemyn žiūrėti. Buvom įspėti kad nebus lengva laipioti akmenimis, kai kurie senukai liko autobuse. Aš laipiojau, negalėdamas atsistebėti savo pasveikusiomis kojomis. Kai kur, tiesa, ropščiausi keturiomis.

Po tokio alpinizmo visi išalkom, todėl sustojom restorane pasistiprinti. Spėkit, kuo mus vaišino? Bulvytėmis papas arugadas su padažu mojo picon. Dar davė po gabalėlį vietinio ožkos sūrio ir po kelias alyvuoges. Pasirodė, kad mūsų (lietuviška) virtuvė daug įvairesnė.

Užkandę pasukom į Pietus namo. Pakeliui dar sustojom Fatagoje - mažyčiame jaukiame miestelyje Tirahanos tarpeklio šlaite. Kas suvenyrus pirko, kas ledus valgė. Diedukas su videokamera visiems siūlė pirkti šios kelionės kasetę arba DVD, įgarsintą visomis kalbomis, kur visi gerai matosi, kur dar pridėta vaizdų iš kitų gražių salos vietų. Norėčiau įsigyti, bet baisiai jau brangu, pati kelionė pigiau kainavo.

Išvažiavus iš Fatagos tarpeklis atsivėrė visu savo grožiu. Jis toks panašus į kanjoną iš vaikystės filmo "Makenos auksas".

Artėjam prie namų, leidžiamės pakrantėn. Ana Marija papasakojo, kad ten kur dabar deginasi šimtai tūkstančių poilsiautojų, prieš kokį 60 metų buvo visai tuščia, net vietiniai ten negalėjo patekti be leidimo. Visa pietinė salos pakrantė buvo vieno grafo valdos, privati nuosavybė.

Pusdienis pliažo

Ekskursija baigėsi apie pusę trečios, pats laikas į kopas. Vėjo nėra šiandien, žmonių pilna, visos patogios vietelės nugultos. Įsikūriau kur pakliuvo netoli vandens. Iš pradžių ilgai mirkau, paskui skaičiau skaičiau. Paskui išalkau, nuėjau į kinų savitarnos restoranėlį, prisivalgiau visokių makaronų ir daržovių, vos bepaėjau. Paskui kaip vakar atsisėdau prieš besileidžiančią saulelę nosies padeginti ir vyno pagurkšnoti. Paskui apžiūrėjau gyvąją statulą ir smėlio skulptūrą.

Paskui perėjau dar vieną prekybos centrą ir nupirkau dar dovanėlių. Vos bespėjau į interneto barą po tokios turiningos dienos.