Šiandien paskutinė mano diena Delyje. Užsibuvau čia, reikia kitur važiuoti. Rytinių pamaldų neišgirdau kažkodėl.

Papusryčiavau gatvėje už 14 rupijų. Skanu ir sotu. Namo grįžęs vaisių desertu pasigardžiavau.

Viešbutyje neleidžia užsibūti, reikia nešdintis dvyliktą, prisiprašiau dar vieną valandą, daugiau neleido. Pasakiau, už visą papildomą naktį sumokėsiu, vis tiek nesutiko, kažkodėl. Gerai, kad nors čemodaną ir kuprinę sutiko pasaugoti.

Nepavyko viešbutyje padirbėti, ne bėda, nueisiu į parką Connought Place centre, ant žolytės atsisėsiu, bus dar geriau. Traukinys išvažiuoja tik vakare, nežinau, kiek laiko reikės belstis iki tos S.Rohila stoties, kiek užtruks visokie formalumai, platformos paieškos ir t.t., reikia kokias tris valandas prieš traukinį į stotį pajudėti. Ne tiek daug laiko ir beliko. Nuėjau pramintais takais link žiedo, niekas manęs nebestabdo, nieko nebesiūlo. Matyt esu jau apsitrynęs, nebepanašus į naujoką. Vis dėl to vienas užkalbino. Nieko nepardavinėju, tik angliškai noriu pasikalbėti, sako. Tu būsi pirmas, kuris nieko nesiūlo, sakau. Jei tikrai netempsi mane į kokią agentūrą ar parduotuvę, sakau, būsiu tau dėkingas, ir tavo karmai bus geriau. Paprašiau, kad per gatvę pervestų link to parko. Parkas uždarytas, šiandien pirmadienis, pirmadieniais nedirba muziejai ir visokios kultūrinės vietos. Ir bankai ne visi dirba, ir telekomunikacijos įstaigos. Reikėjo pavaikščioti, kol radau dirbantį banką su bankomatu ir vietą, kur galiu SIM kortelės sąskaitą pasipildyti. O paštą radau veikiantį, dar keletą atvirukų išsiunčiau.

Grįžau į savo rajoną, užsukau papietauti į restoranėlį su Pietų Indijos meniu. Užsisakiau dosa masala - toks didžiulis traškus blynas su priedais. Sąskaitų niekas nenešioja, užsimokėti reikia išeinant. Prie išėjimo toks dėdė sėdi, viską mato, užsirašinėja kas ką valgo ir renka pinigus iš išeinančių.

Klausiu vieno motorikšos, ar jis žino, kur Rohila stotis. Taip, sako, važiuojam. Paprašiau pakartoti, kur man reikia, jis sako nesvarbu, visur nuvešiu. Kiek kainuos, klausiu. Kiek duosi, tiek bus gerai atsako. Nepasitikiu tokiais, nuėjau prie kito rikšos. Tas besąs sikhas ir žino tą stotį, užsiprašė 150, normaliai. Reikia mokytis hindi kalbos, sako bevažiuojant, taip daug lengviau išgyventi Indijoje. Sakau, kad daug laiko ketinu praleisti Gudžarate, tai man labiau gudžarathi kalbos reikėtų mokytis. O jei persikelčiau piečiau, man reikėtų išmokti marathi, tamilų, ar kanada kalbas. O jei ryčiau, tai bengalų. Ten ne visur hindi supranta. Iš kur pats būsi, klausia. Pasakiau. Ar didelė tavo šalis, klausia. Apie 300 km. diametro, ir mūsų kiek daugiau, nei trys milijonai, atsakau. Kas gali žinoti tokią mažytę šalį, atsako. Gerai, kad taip iš anksto važiuoji į stotį, sako sužinojęs, kada mano traukinys. Neretai būna, kad dvi valandas kamščiuose praslenki. Bet atvežė labai greitai per keliolika minučių. Duodu sutartą 150, sako reikia 200, jis lanku važiavo, kad kamščių išvengti, daugiau kuro išdegino. Girdėjau, kad sikhai sąžiningi, garbingi. Įdomu, kiek būtų ne sikhas nulupęs.

Ta S.Rohila stotis visai mažytė, visai neįdomi. Ką aš čia veiksiu tris valandas? Keikiu save, kad per anksti išvažiavau. Reikia kur nors pasidėti čemodanus ir pasitrainioti aplink. Ta bagažo saugojimo kamera toli toli, kažkur už peronų, kažkur už sandėlių. Kol nudardėjau vis pasiklausinėdamas, kol atgal grįžau jau ir valandą "užmušiau". Bagažo skyriuje davė užpildyti anketą, bet nepriėmė nei mano kuprinės, nei čemodano. Sako, turi būti su spynele užrakinti. Tiek to, pasėdėsiu su lagaminais perone. Taip ir padariau. Radau laisvą suolelį, iš lagamino stalelį suimprovizavau ir dirbu sau. Aplinkui keleiviai būriuojasi, stebi mano darbą iš už nugaros. Aš vienintelis užsienietis šioje stotelėje. Internatą gaudo lėtai bet stabiliai, pavyko net pasiskaipinti.

Likus valandai iki traukinio nusipirkau kioskelyje vandens, sausainių ir spragintų žirnių paketėlį. Tarp kitko, vanduo hindi kalba yra "pani". O traukinys, pasirodo, jau laukia. Jokių keleivių sąrašų nėra iškabintų, kaip buvau skaitęs. Traukinys ilgas ilgas, beveik visi vagonai sleeper klasės - langai grotuoti, be stiklų, žmonės ten grūdasi. Už jų keletas prašmatnesnių 3AC. Tarp jų savo vagoną suradau iš karto. Viduj švaru, tvarkinga, įskaitant ir tualetą. Sakyčiau, ne blogiau, nei Lietuvos traukiniuose. Ir langai normalūs permatomi (visur rašo, kad 3AC ir 2AC langai uždažyti būna). Mano plackarto kaimynai susirinko - tėtis, mama, du sūnūs ir dukrelė. Visi mandagūs, tvarkingi, gerai angliškai šneka. Vidurinė klasė, gal net aukštesnioji, ne tie, su kuriais kasdien gatvėje susidurdavau. Vaikai tuoj pat išsitraukė elektroninius žaislus, prisijungė krautis savo iPodus ir telefonus - yra kelios veikiančios rozetės kiekviename plackarte. Visi mano vagono keleiviai tokie. Jokio erzelio, labai tylu, ramu, niekas manęs nešnekina. Įdomu, kokia publika aukštesnėse vagonų klasėse 2AC ir 1AC. Turbūt pats kaip vargeta ten atrodyčiau su savo kaliošais ir aptrintais čemodanais.

Mano Chetah ekspresas lekia Indijos naktyje, aš pasikloju savo guolį trečioje lentynoje (patalynė švari, adijalas storas, šiltas, naujas), užsiropščiu kopėtėlėmis ir užsnūstu susivyniojęs, kad nuo kondicionieriaus vėjo neperšalčiau.

Perskaičiau ką parašiau ir pasibaisėjau - kokia nuobodybė. Reikia kažką daryti, reikia kažką daryti.