Miegojau dažnai pabusdamas, daug sapnuodamas, kaip visada traukiniuose. Kiečiausiai užmigau paryčiais. Kai atsibudau, traukinys jau stovėjo, kaimynai išėję buvo. Nors pagal tvarkaraštį dar pusė valandos iki atvažiavimo. Vis dėl to skubiai apsirengiau ir išdūmiau lauk, kad manęs į kokį depą nenuvežtų. Vėliau vakare pastebėjau, kad per tą skubėjimą palikau traukinyje "bitlovkę" ir šiltas vilnones kojines, viską, ką buvau susivilkęs apsisaugojimui nuo kondicionieriaus skersvėjų. Nedidelė bėda, mažiau bagažo - mažiau vargo. Lai tai būna auka Indijai ir jos gerai išvystytiems geležinkelių tinklams. Jei ko prireiks, čia gausiu, Indijoje nėra neįmanomų dalykų.

Lauke vėsu, lynoja. Atsimušinėdamas nuo taksistų įėjau į stoties pastatą, ten iš karto pastebėjau informacijos centrą. Kur čia iš anksto apmokamų rikšų kasa, klausiu. Kur važiuosit, klausia manęs. Prie Jagdish temple, sakau. Aš nuvešiu, priėjo kontoroje besitrinantis vaikinas, kainuos 50 rupijų. Gerai, sakau, bet daugiau tikrai nemokėsiu, supyksiu, jei bandysi prašyti. Obižaeš, sako, aš geras rikšistas. Į kokį viešbutį vežti, klausia. Į Lal Ghat guest house, nurodau pirmąjį iš Lonely Planet pigiųjų skyriaus. Pasielgiau neteisingai, visi rekomenduoja neišduoti rikšistams viešbučio, kur ketini apsistoti. Užteks jam pasirodyti kartu su tavim, kaina smarkiai padidės, nes viešbutis turės komisinius mokėti. Rikšistas pakeliui pasakė, kad gali mane pavežioti po kelis viešbučius, kad išsirinkčiau, kas patinka. Vienas priklauso jo tėvui, gerame rajone, su vaizdu į ežerą, už 500.

Iš pradžių į LalGhatą. Ten man pasiūlė kambarį už 150. Nepatikėjau savo ausim, pamaniau 1500. Tas kambarėlis toks mažytis, wc ir dušas kažkur kitur, bet jaukus, šiltas. paprašiau geresnį parodyti. Mane užvedė aukštyn, ten fantastiški apartamentai, su didžiuliu balkonu, terasa, vonia, pats kambarys toks erdvus. Jis kainuoja 1500, sako, bet kaip tau (kokia privilegija) duosim už 1150. Vos nesusigundžiau. O turit ką nors vidutinio, už 500, klausiu. Turim už 400 ir 600, bet atsilaisvins tik po dešimtos (aštuonios dabar).

Važiuojam pas tavo tėvą, sakau rikšistui, jei bus geriau, pernakvosiu pas jus. Apsidžiaugė vaikinas, nuvežė į Hanuman Ghat Hotel. Mūsų pasitikti išėjo senukas baltu balahonu, balta kepuraite ir ryža chna dažyta barzda. Labai švaru, tvarkinga. Parodė geriausią kambarį Nr. 10 už 800 su nuostabiu vaizdu į ežerą. Jei gyvenčiau čia savaitę, nuleistų iki 600. Parodė ir už 400, taip pat tvarkingas, švarus, erdvus, bet be langų. Mano kambarys bus su langu į ežerą už 500, sako, bet atsilaisvins tik devintą vakaro. Iki to laiko pakvietė apsistoti geriausiame nieko primokėti nereikės. Ant stogo čia restoranas, kaip visur, nuėjau papusryčiauti. Paprašiau papad masala, lasi ir arbatos. Lasi buvo tirštesnis už jogurtą, pro šiaudelį nesitraukia, net nesigeria, reikia šaukštu kabinti.

Pasitikrinau paštą bepusryčiaudamas. Liūdna žinia iš Lietuvos - autoavarijoje tragiškai žuvo vienas senas mano draugas.

Šiandien klaidžiosiu po Udaipūrą be jokio tikslo, be jokio plano, kur kojos nuves. Žinoma, nugrybavau tolyn nuo centro, kur paprasti namai, paprasti žmonės. Visi su manim sveikinasi, ir aš visiems sakau namaste. Niekas įkyriai nieko nesiūlo, tik rankom moja, užeiti kviečia. Iš pradžių tik krapijo vos vos, bet lietus įsismarkavo ir užsukau į pasitaikiusią galanterijos krautuvėlę. Ten moteriškės grūdasi. Man atsisėsti pasiūlė. Klausiu šeimininkės, gal skėtį turi parduoti. Nuėjo paieškoti, atnešė tris, visi senoviški, antikvariniai. Išsirinkau tokį mažiuką, juodą, panašų mano bobutė turėjo, atsimenu iš vaikystės. Susiskleidžia, bet nesusilanksto, labai patikimas, tvirtas, gana kompaktiškas, todėl mažiukas, vos dengia mano galvą ir tašelę. Paskui beinant visi juokėsi, pirštais rodė, vaikai šaukė "small umbrella, sir".

Užtat lietūs man dabar nebaisūs.

Apsisukau atgal, centro link. Iš suvenyru krautuvėlės išbėgo vaikinas, pakvietė užeiti, arbatos išgerti. Atsiprašiau, kad nieko nepirksiu, bet jis sako, kad nieko ir nesiūlys, tik pabendrauti su manim nori. Nubėgo arbatos atnešti, mane paliko krautuvės saugoti, meno kūriniais pasigrožėti. Dailios Pietų Radžastano (Mevaro) miniatiūros, preciziškai pieštos, brangiais akmenėliais ir perlamutru inkrustuotos. Atnešė arbatą, kartu atėjo vaikinuko viršininkas, parduotuvės savininkas. Jis ir pradėjo man viską siūlyti. Labai patiko vienas paveikslėlis su drambliu ant dailiai drožinėtos dramblio kaulą imituojančios plokštelės. Kaip man parduotų už 150 USD, įdomu, iki kiek pavyktų nusiderėti...

Pro tibetietišką turgų praėjau, nieko įdomaus, tik drabužiai. Taip iki Jagdiš Temple priėjau. Jagdiš - kitas Višnaus vardas. Pribėgęs berniukas parodė, kur pasidėti kaliošus ir visą šventyklą aprodė. Centre Višnu statūla, šonuose kiti indų dievai. Kiekvienam jų po koplytėlę, kai kuriose sadhu sėdi, medituoja, bet su manim praeinančiu sveikinasi.

Jaunasis gidas aprodė bareljefus aplink centrinī statinį. Apatinėj eilėj gyvūnai, aukščiau paprasti žmonės, aukščiau nepaprasti žmonės, dar aukščiau pusdieviai, pusdeivės. Kaip didžiausią intrigą parodė Kamasutros scenas, žinoma, kas begali būti įdomiau užsienio turistui. Sumokėjau 20 už trumpą ekskursiją. Besiaunant kaliošus priėjo diedukas ir paprašė susimokėti už pasaugojimą. Kai nusiavinėjau, jo niekur nebuvo, tik dabar iš kažkur atėjo. Daviau 5.

Prie ežero išlindau, pafotografavau. čia nėra ištisinės promenados (išskyrus privačią maharadžos zoną), tik tokios kišenės su laiptais vandenin - ghat. Kai kuriuose ghatuose moterys skalbia. Beeinant namo vėl pasigavo tas pats suvenyrų pardavėjas ir pasiūlė rytoj, jei turėsiu laiko, pavežioti motoroleriu, aprodyti miestą.

Grįžau pasivaikščiojęs, mano kambary elektros nėra. Tamsu jau. Viešbučio šeimininką tokia mergaitė pavaduoja. Su sariu, bet europietė, kalba labai stipriu prancūzišku akcentu. Sako, galim žvakę duoti, palauk prie žvakės iki devynių, kol tavo tikrasis kambarys atsilaisvins. Bandau prie žvakių dirbti. Išalkau, užlipau į restoraną, ten irgi žvakės, elektros nėr. Nespėjau meniu peržiūrėti, atėjo prancūzė, sako, kad elektros šiandien nepataisys, bet kambaryje nr.9 elektra yra, šiąnakt ten galėsiu pernakvoti. Kambarys pigesnis, be langų, sutaupysiu kokią šimtinę.

Persikėliau iš dešimto į devintą kambarį aukštu žemiau, šviesa ten dega. Įkišu į rozetę apsaugos įrenginį, iš jo dūmai rūkti pradėjo. Ištraukiau staigiai. Ir čia padariau didžiausią klaidą. Į kitą rozetę įkišau kompo laidą, tiesiog patikrinti, ar jo lemputė dega. Ir iš jo dūmai parūko.

Per savo durnumą likau be kompo maitinimo. Gerai, kad jis pakrautas, išsilaikysiu kokias penkias valandas.

Nubėgau skųstis apačion. Ten jau krapštosi elektrikai. Šeimininkas man parodė kompiuterių krautuvėlę kitoje gatvės pusėje. Iš tikrųjų ten interneto kavinė, dar ir ekskursijas organizuoja, dviračius išnuomoja. Visur čia universalu. Pažiūrėjo į laidą, pasakė, kad galės padėti tik rytoj, susisieks su didesne kompų krautuve. Dabar jau septynios, per vėlu.

Keikiu save už durnumą, kiek reikės suploti už tą maitinimo bloką, nulups kaip reikiant, turbūt. Gali būti, kad visai nepadės, tada čia nebeužtruksiu, į artimiausią didmiestį Ahmehabadą važiuosiu, turėtų ten būti Asus serviso centras. Pačiu blogiausiu atveju teks naują kompą čia pirktis, kelias dienas gaišti paruošimo darbams.

Nusiminęs nuėjau pavalgyti, neskanu čia per daug europietiška, prėska. Ir suploti už kuklią vakarienę teko 155.

Grįžus pasakė, kad mano tikrasis kambarys (jo numeris antras) su vaizdu vis dėl to bus gatavas po valandos, galėsiu persikelti. Būsiu pagyvenęs trijuose kambariuose per dieną, pagulėjęs trijose lovelėse, kaip ta Mašenka iš rusų pasakos apie lokius.

Naujasis ir galutinis mano kambarys mažiukas, langų jame nėra, bet yra balkonas su vaizdu į ežerą, balkone kėdės, dirbti ten galėsiu. Labai švaru, karštas vanduo bėga, net rankšluosčiai pakabinti, tiesa šlapi, matyt ankstesnis gyventojas (greičiau gyventoja) pamiršo. Čia tikrai tarakonų nebus, anei blakių. Išsimaudęs dar suspėjau į šalia esantį Bhudha cafe barą užsukti. Kambarėlis tik vienas nedidelis, vaikinukas jazz-roką leidžia. Palikau kaliošus lauke, atsisėdau ant kilimo. Vyno neturėjo, alaus atnešė. King Fisher, populiariausią Indijoje, 0,6 l butelį. Pirmą kartą po devynių mėnesių paragavau alaus, nepatiko, jau atpratau visiškai. Kaina kaip Lietuvos brangiame bare, net 120 rupijų.

Grįžęs negalėjau užmigti, kaip būna naujose vietose, pabandžiau dienos įspūdžius rinkti telefone, ten mobile quick office yra, lietuviškas spell-checkeris veikia, ne blogiau, už kompiuterio. Automatinis žodžių atpažinimas dirba korektiškai. Pripratus galima rinkti tekstą taip pat greitai, kaip su kompu. Ypač tamsoje gulint patogu, klaviatūra (pas mane QWERTY) šviečia. Kompiuterio bateriją dabar taupau.