Mano naujas kambarys turi balkoną su vaizdu į ežerą, bet naudos iš to mažai - jau antrą dieną apsiniaukę, lyja. Veidrodžio nėra, bet vieną ant laiptų mačiau, galėsiu ten į save pasižiūrėti. Galų gale kompą turiu su blizgančiu ekranu. Nemėgstu blizgančių ekranų, bet čia tai pravers. Bus man kaip veidrodis, kai numirs, kai baterijos visai išsikraus, vis nauda kažkokia.

Sėdžiu restorane ant stogo, pusryčių laukiu, varnas skaičiuoju. Jų čia nemažai. Viena tokia žalia praskrido - čiagi papūga.

Užėjo vienas Indijoje užsibuvęs europietis, toks iš senų hipių su ilga žila kasa, šnekasi su visais hindiškai, juokauja. Pavydžiu jam.

Pusryčiai brangūs, neskanūs. Delio gatvėse galima buvo pigiau, sočiau ir daug skaniau pavalgyti.

Interneto kavinėje pasakė, kad mano atvejais sunkus, Indijoje nenaudoja tokių plonų lizdų, naują maitblokį reikės iš kažkur siųstis, ilgai laukti. Nuveš meistrams taisyti, ar pataisys, tik rytoj paaiškės po pietų. Paklausiau, kur geriausia kompiuterių parduotuvė Udaipure, pasakė, kad prie Delhi Gates. čia ir miesto planą nusipirkau už 20 rs. Užsukau į Bhudha barą, ten nurodė kitą kompų parduotuvę kiek arčiau. Mano viešbučio darbuotojas dar kitą, kiek toliau. Pasigavau rikšą, važiuoju per visas.

Visur sako, kad turi visokių adapterių, kad mano problemą išspręs per penkias minutes. Nesėkmingai pabandę įsprausti visokius adapterius į siaurą lizdą pasiduoda, pradeda skambinėti, užrašo kitos parduotuvės adresą, kur jų kolegos man tikrai padės. Gerai, kad rikša visur manęs kantriai laukia, nors aš jo nelaikau. Pabuvojau šešiose kontorose. Kai kur mane bandė įtikinti, jog geriau būtų iš jų pirkti naują kompiuterį, maniškio niekas nesutaisys Indijoje. Populiariausi čia Sony, tik juos beveik visur ir pardavinėja. Vieno vos neįsiūlė. Sony Vaio VPCZ18GG/B. Keliautojo svajonė: 1.4 kg, 13" Full HD, i7-640M, 8GB DDR3, 256 GB SSD, Win7Pro-64. Kainuoja 159,900 rupijų, kažin, ar Lietuvoj tokį pigiau gaučiau. Gerai, kad laukti būtų reikėję porą savaičių, kol iš kažkur atgabens, kitaip būčiau nusipirkęs ir likęs be pinigų dovanoms ir suvenyrams. Asus netbukų, rodos, Indijoje nėra.

Lyja ir šalta. Esu toli į Pietus nuo Delio, bet sostinėje šilčiau. Čia tik 17C.

Pasiduodu, užteks šiandien blaškytis po kompiuterių salonus. Vežk prie Clock Tower, sakau rikšistui, pasitrainiosiu po miesto centrą.

Ten bandžiau žmones pafotografuoti:

Dvi didelės džainistu šventyklos pačiame miesto centre (pakraščiuose ir priemiesčiuose jų daugiau): viena digambaros, kita  švetambaros pakraipos. Abiejose pabuvau. Abiejose fotografuoti negalima. Kaip priklauso, digambaroje nespalvota, švetambaroje spalvinga, ten ir induistų dievai, ir žymių Radžastano vietų ir gražių vaizdų paveikslai, kaip kokiam muziejuje. Bet fotografuoti negalima. Abiejose gidai nenoriai kalba apie tithankaras ir ahimsą, per žalias aš pašnekovas, reikia labiau pasikaustyti džainų filosofijoje.

Udaipūro senamiestis specializuotas. Praėjau kelias juvelyrų gatves. Patekau į kirpyklų gatvę, kirpėjai stovi tarpduriuose, kviečia mane užeiti ir atsikratyti savo ševeliūros, kad būčiau kaip normalus žmogus. Galvą tik purtau. Einančios pro šalį moteriškės tiesiog kvatoja, matydamos tokį vaizdą. Paskui priėjau batsiuvių gatvelę, nesibaigiančias eiles indiškų sandalų riestais galais. Dar priėjau ilgą gatvę skirtą vestuvių aprangai, dekoracijoms. Paprašiau, kad pardavėjas nufotografuotų mane su Mevaros stiliaus vestuvine kepure.

Tos krautuvės atrodo taip: viename šone lentyna su parduodamų daiktų ekspozicija, o ant visų grindų matrasas patiestas, ant jo balta paklodė, lyg patalas paklotas. Būsimieji vestuvininkai ir jų giminaičiai batus lauke palikę susėda ant tos lovos, vaišinasi arbata ir aptarinėja su pardavėjais visus vestuvių pirkinius. Reikalas rimtas, bus išleisti dideli pinigai, skubėti negalima.

 

Taip besibastydamas miesto rūmus priėjau. Šalia jų paštas. Prisėdau ant laiptų atvirukų išrašyti. Užkalbino toks jaunuolis, kažkiek į Mykolą Jaksoną panašus. Taip susipažinau su Maksu.

Maksas turi savo paveikslų studiją, tiksliau, paišo atvirukus savo namuose ir pardavinėja turistams. Pasiskundžiau savo kompiuterinėmis bėdomis, pažadėjo viską išspręsti, jis čia turi daug draugų kompiuteristų. Jis ir rikšą motorinę turi, pauždarbiauja turistus vežiodamas laisvalaikiu. Pakvietė į savo mašiną, arbatos atnešė. Iš pradžių aplankėm kelias fotoaparatų parduotuves, ten bandė mano kompui pritaikyti visokius videokamerų įkroviklius. Nepavykus duodavo nuorodas, kur toliau eiti. Bergždžias reikalas, sakau Maksui, bet jis nenori pasiduoti. Sakau, geriau einam pavalgyti kur žmonės valgo, ne turistai. Nuvedė į vieną užeigą, kur dosa masala davė ir lasi neblogo.

Maksas pasakė, kad jo tėvai, broliai ir kiti giminaičiai yra siuvėjai, tik jis dinastijos tradicijų nesilaiko. Nuvežė į savo giminių siuvyklą, ten man medžiagas visokias rodo, jau matuoti taikosi, sako per dieną pasiūs ką tik panorėsiu, nuo paprastų baltinių iki tradicinio Radžastano vestuvinio kostiumo. Indijoje priimta visus drabužius siūtis individualiai, tik prasčiokai perka gatavus krautuvėse. Neblogai būtų pasisiūti keletą marškinių su užsegamom kišenėlėm. Jie greitai suprato, ko man reikia, jau darbo imasi, vos sustabdžiau. Kiek kainuos? Sakyk savo kainą, sako. Taip nežaidžiu, sakau, nenoriu jūsų įžeisti, neturiu supratimo apie siuvimo kainą Indijoje. Jie pasakė, kad už porą šilkinių baltinių paims tik porą tūkstančių (111 litų). Pagalvosiu, pasakiau. Jie vis klausia, kokią aš kainą siūlyčiau. Įdomu, iki kiek pavyktų nusiderėti.

Maksas labai nenusiminė, kad nieko neužsisakiau pas jo pusbrolius. Nusivedė pažiūrėti labai senų namų, jis pats tokiame gyvena, pačioje miesto širdyje, prie pat miesto rūmų. Parodė savo kambarėlį mažą be langų. Visi būstai čia tokie. Matyt per karšta ar per šalta būtų gyventi su langais, o čia temperatūra vienoda užtikrintai laikosi. Ant sienos altorėlis, dievų paveikslai. Parodė savo darbus, nufotografavau. Kaip nenupirksi rankų darbo atviruko, tiek laiko žmogus gaišo dėl manęs. Įsigijau tokį dailų su drambliu ant šilko pieštą, popieriuj įrėmintą. Daviau porą šimtų. Atsisveikinom, žadėjo rytoj paskambinti, miesto įžymybes parodyti.

Grįždamas netoli namų praėjau pro dailės krautuvėlę, kur vakar buvau pakviestas arbatos stiklinėlei. Mane vėl pakvietė, kaip sekasi, klausia. Blogai, sakau, mano kompo maitblokis nusprogo, indiškos elektros neatlaikė. Kokios problemos, sako, pasėdėk, dar arbatos išgerk, viską sutvarkysim. Nevarkit, sakau, nepavyks. Pavyks, sako, mūsų draugai geriausi kompiuteristai Udaipūre. Ėmėsi skambinėti, paskambino ir savo šefui, parduotuvės savininkui. Tas pažįsta dar kietesnius kompiuteristus, pasisodino mane ant motorolerio ir lekiam vakarinėmis tamsiomis gatvėmis, jau beveik devynios. Susirinko kompiuteristų konsiliumas, prinešė visokių adapterių, laidų, tik junginėja, testeriais matuoja. Nieko jiems neišeina. Sako, jei atneštum tą sudegusį adapterį, sutaisytumėm. Rytoj, sakau, jis pas kitus specialistus dabar. Parlakino mane namo motoroleriu, pažadėjo rytoj tikrai išspręsti mano problemą.

Dar spėjau riešutų nusipirkti ir pavakarieniauti restorane, pro kurį jau buvau beketinąs praeiti, bet mane taip gražiai kvietė. Už imbierinės arbatos stiklinėlę ir pomidorų papjaustytų su svogūnais lėkštelę sumokėjau 45 rupijas.

Rytoj atšilimą žada. Seniai laikas, lyg ne tropikuose būčiau.