Atsibudęs tingėjau keltis, todėl vis gulėjau ir galvojau gulėdamas. Apie savo kompiuterio problemas, apie ką daugiau. Nejaugi tokioje milžiniškoje šalyje, tokiame subkontinente, kur geriausi Pasaulio kompiuterių specialistai, negalima surasti paprasto maitinimo bloko tokiam populiariam Asus eee netbukui, kuriuos Lietuvoje (ir Europoje) tiek daug kas turi. Nejaugi teks siųstis iš Lietuvos DHLu, už siuntimą sumokant per 6000 rupijų, ir užtrukti Udaipūre visą savaitę laukiant siuntinio. Arba pirktis čia naują kompą (minimum už 50,000), ar kokį second-handą neblogą (minimum už 20,000), gaišti dvi dienas viską atstatant...

Interneto kavinėje jokių žinių, specialistai tebesikrapšto prie sudegusio adapterio. Liepė vakare užeiti.

Užlipau ant stogo papusryčiauti, kelioms minutėms įsijungiau bemirštantį kompiuką, ekraną prigesinęs kad vos matyti galima, kad kuo ilgiau baterijos ištemptų, tik paštą pasitikrinau. Pusryčiams neskanus lassi, nedakepę papadai su prėsku padažu. Lešių (dal) sriuba - vienintelis skanus dalykas čia. Dar arbatos. Už viską 125. Vos ne lietuviška kaina, plėšikai.

Nebelyja, saulutė išlenda, bus graži diena.

Paskambino Maksas, sako radęs draugą, kuris tikrai turįs man reikalingą adapterį. Atbėgau prie Maharadžos rūmų, sėdau į Makso tuktuką, lekiam. Draugas kažkur išėjęs buvo, mes tuo tarpu nuėjom arbatos atsigerti. Dar ir samosą suvalgiau, tokį trikampį pyragėlį su prieskonių įdaru.

Maksas sako, kad čia ant kalno galima išsinuomoti puikų butą su elektra, karštu vandeniu, vaizdu į ežerą įkvėpimui gaudyti. Už 5000 rs/mėn., neįtikėtina. Vis bando įkalbėti pasilikti čia. Pasigrožėjau piešiniais ant sienų, daug jų mieste. Maksas sako, kai ruošis vesti, savo sieną irgi taip pat išpaišys, čia toks paprotys.

Tas draugas kompiuteristas nesugebėjo padėti. Sėdom trise ant jo motociklo ir lekiam pas kitą draugą. Tas kitas pasikrapštė, truputėlį, nieko jam nesigavo, paskambino savo pažįstamam meistrui. Nulėkėm kažkur į priemiesčio turgų. Ten susitikom su tikru hi-tech gatvės meistru-virtuozu, elektronikos fakyru. Angliškai nešneka, nesupranta. Sėdi turguje ant suolelio po pavėsine ir vien su žirklėmis bei skočo gabalėliu remontuoja sudėtingiausius įrenginius, nuo senų mobiliakų iki naujausių kompų. Jam nereikia jokių matavimo prietaisų, net testerio, viską liežuviu pamatuoja. Gerai apžiūrėjo mano kompą iš visų pusių, pasirausė savo maiše, rado ten kažkokį išardytą Acer kompo maitblokį, paskui dar Nokios įkroviklį išsitraukė, pakarpė, paklijavo ir kiša laidus į mano notbukėlį. Užsimerkiau iš siaubo, laukdamas sprogimo. Atsimerkiau - kompas švyti, kraunasi sau laimingas. Sako po pusvalandžio viską gražiai sulituos, kol kas galim arbatos pagerti. Nepagailėjau tūkstančio meistrui.

Tuom tarpu nuvažiavom į Makso draugo kompiuterinių žaidimų saloną grand theft auto pažaisti. Salone du Sony playsteišenai ir altorėlis ant sienos Ganešai, matyt, jis ir kompiuterinių žaidimų globėjas. Ant kitos sienos Šri Sai Babos paveikslas girliandomis padabintas, ne to Sai Babos, dėl kurio mūsų moterėlės alpsta, o kito, tikrojo, gyvenusio pereitame amžiuje. Makso draugas tame kompiuterinių žaidimų salone dar ir mobilių telefonų priedais prekiauja. Jis mano Nokia E63 telefonui įdėkliuką pardavė, sako, dabar bus nebaisūs jokie sutrenkimai, nei vanduo. Nereikia mano telefonui tų skylėtų marškinėlių, bet daviau už juos 150, tas draugas mane juk išgelbėjo, elektronikos fakyrą surado.

Grįžom pas elektronikos fakyrą, mano naujas adapteris jau gatavas, sujungimai juoda izoliacija apvynioti, patikrinau, veikia. Daviau dar porą tūkstančių, maniau karališkai jį apdovanojau, bet meistras kažko nepatenkintas. Maksas pasivedė mane šonan ir sako, kad jis nori dar 500. Bet sako, galiu nemokėti, tegul policiją kviečia, jei nori. Brangininkas, odnako.

Džiaugiuosi išsprendęs savo kompiuterines bėdas, Maksas ir jo draugas dar labiau džiaugiasi, tiesiog švyti. Sako, matai, Indijoje viskas įmanoma.

Nulėkėm ant kalno vaizdų pasižiūrėti. Ežeras su rūmais vandenyje matosi, kaip ant delno. Tie rūmai visokiuose filmuose vaidino, labiausiai iš jų žinomas su Džeimsu Bondu, "Aštuonkojytė" vadinasi. Čia šis filmas intensyviai naudojamas turizmo versle - mačiau viešbučių ir restoranų su pavadinimu Octopussy, o mano Hanuman Gath viešbutyje yra speciali kino salelė, kur kas vakarą septintą valandą šį filmą rodo, jokio kito. Džeimsas Bondas vienas iš Udaipūro simbolių, matyt jam čia meldžiasi ne mažiau, negu kokiam beždžiondieviui Hanumanui. Žinia, tiek turistų pritraukia, miesto gerovę kelia.

Man už Džeimsą Bondą labiau patinka šio krašto Maharadža, ar Maharana, kaip dar jį vadina. Senųjų radžputų palikuonis čia yra gerbiamas, aktyviai dalyvauja miesto gyvenime, rūpinasi jo įvaizdžiu, tvarka, ekologiniais dalykais. Nors čia viskas nacionalizuota, bet, sako, Maharadža faktiškai valdo pusę miesto turtų. Miestelis mažas Indijos mąstais, tik virš 600,000 gyventojų, kaip koks Vilniaus bažnytkaimis. Čia viskas švaru, tvarkinga, europietiška (Indijos mąstais, žinoma). Tas ežeras ir kalnai aplinkui man Šveicariją primena. Lyg būčiau kur Liucernoj ar Interlakene. Nėra čia velorikšų, kaip Delyje, ubagų visai mažai. Tik šventos karvutės gatvėmis vaikšto.

Maharadža romantiškos dūšios žmogus. Užėjus musonams (t.y. liūčių sezonui) persikelia gyventi į savo kalnų rezidenciją, užėjus karščiams persikrausto į rūmus ežero viduryje, o kai atšąla (žemiau 20C, kaip vakar ir užvakar buvo), apsigyvena miesto rūmuose. Jis turi didžiausią prabangių antikvarinių automobilių kolekciją, ją gali ir turistai apžiūrėti. Gerai būtų turėti tokį draugą Maharadžą.

Nusileidom nuo kalno. Atsisveikinau su draugais iki vakaro, dabar noriu namuose pabūti, pats pailsėti ir atsigavusį kompą pakrauti.

Maksas neduoda daug ilsėtis, skambina, kviečia važiuoti į Eklingji šventyklą, ji Šiaurėje, už 20 km. Ten mus nuveš jo kitas draugas vardu Papi, jo motociklas geresnis. O kol kas pavežiojo savo tuktuku po senamiesčio turgaus gatveles. Be mano vakar matytų dar aplankėm virvių gatvę, arbatžolių gatvę (indiška čaj verdama iš miltelių, ne lapelių), prieskonių gatvę, virtuvės rakandų gatvę.

Persėdom į motociklą ir nudūmėm į kalnus. Papi geras motociklistas, tik laksto tarp furų viena ranka vairuodamas, kita paan paketėlis plėšo, vis telefono stveriasi, plepa greičio nemažindamas. Aš viduryje įspaustas sėdžiu, jaučiuosi saugiai, Maksas gale sėdi įsikabinęs, neleis man iškristi.

Pro marmuro kasyklas ant kalno užvažiavom, vėsu pasidarė. Maksas apvyniojo mano galvą ir kaklą šaliku, dabar atrodau kaip tuaregas Sacharoje.

Eklingji Šivos šventykla didžiulė, marmurinė, jos viduje virš šimto koplyčių. Fotografuoti griežtai draudžiama. Nupirkau girliandą paaukojimui, daviau Papiui, o Maksas nuėjo mums arbatos ieškoti. Priėjom prie vieno altorėlio, Papis ten girliandą atidavė, pats priklaupė, grindis kakta palietė.

Išėję užsukom į Makso surastą arbatinę, ten paragavau vietinio skanėsto - mitsibara pyragėlių, tiksliau tešloje apkeptų įdarytų žaliųjų pipirėlių.

Bevažiuojant prie dar vienos šventyklos motociklas sugedo. Papis paėmė 40 rupijų remontui ir nurūko taisyklos ieškoti, mes su Maksu likom laukti prie ežero lotosais užžėlusio, ten ir šventyklėlė vandenyje pastatyta. Jau tamsu, per tamsu fotografuoti. Taisymas užtruko, sėdėti ir laukti nusibodo, patraukėm į taisyklą. Šilta naktis, eiti malonu, tik kiek baisu kai šalia furos laksto, kai kurios be šviesų.

Taisykloje (mažytė būdelė su pavėsine) motociklo ratas išrinktas, penki meistrai krapštosi, dar penkiolika šalia stovi, žiopso. Prisėdau ant bordiūro, pakrautą kompą išsitraukiau, rodau Maksui "Skrydį virš Lietuvos". Už nugaros remontininkai susirinko, priėjo ir daugiau žmonių iš šalimais esančio kaimelio.

Pagaliau ratas sutaisytas, iš manęs dar paprašė 200 rupijų už kažkokias dalis. Prieš tai buvau sumokėjęs šimtą už kurą.

Parlėkėm į Udaipūrą, mane paliko vienoje valgykloje pavakarieniauti, Maksas nuvažiavo pudžai ruoštis, prieš tai iš manęs paprašęs 150 rupijų ceremonijos aukoms-saldumynams. Žiūriu, kad mano piniginė tuštėja pigiojoje Indijoje, lyg po brangiąją Šveicariją keliaujant. Kada atvyksiu į tokią vietą, kur svetingumas nuoširdus, ne už pinigus, ne naudos ieškant...

Vėl Makso namuose. Jis padabino gėlėmis šventus paveikslus ant savo sienų, papuošė Lakšmi - turtų ir gerovės deivę, Sarasvati - visokių menų globėją, straublėtąjį Ganešą - mokslo ir išminties simbolį, dar Šivą naikintoją, bet be kurio naujų dalykų nebūtų. Nepamiršo ir Sai Babos (ne to Sai Babos, kurį mūsų davatkėlės garbina, bet to tikrojo). Kaip tik šiandien kažkokia šventa tikrojo Sai Babos diena, ir pudža ceremonija jam skirta, pasirodo. Pamosavo Maksas šventa ugnim prieš paveikslus grojant DVD su Sai Babą garbinančiais klipais. "Kiči-riki ladže mudže, kiči-riki laadže, om sai ram sai ram sai ram" bolivudiškais ritmais dainuoja estrados žvaigždės. Klipo siužetas turiningas: vienas herojus atsikelia iš griovio visas pajuodęs, pagiriotas, verkia galvą susiėmęs. Staiga vaizdas prašviesėja, pro šalį praeina Sai Baba ir paaiškina pijokėliui, kad jis neteisingai gyvena, kad reikia mesti tą žalingą įprotį. "Kiči-riki" dainuoja dėkingas žmogelis. Panaši scena su ranką prieš karvę pakėlusiu kaimiečiu, su bandančiu pirkėją apgauti prekeiviu. Norėčiau šio nuostabaus DVD kopijos, bet nedrįstu prašyti, gal tai šventvagystė.

Baigiantis pudžai Maksas uždėjo raudoną ženklą tika ant Sai Babos (ne to, kurį europiečiai maldininkai lanko, bet to tikrojo) kaktos paveiksle, ant visų dievų kaktų ir man ant kaktos taip pat. Dar man į rankas įspraudė saldų pyragėlį.

Pudža baigėsi, palydėjo mane namo. Keletą pyragėlių pasiėmė su savim, dalina praeidamas kaimynėms močiutėms, draugeliams ant motociklų sėdintiems. Po pudžos Maksas kažkoks pritilęs, iškilmingas, pakylėtas.

Vėlai namo parsiradau, griuvau miegoti iš karto. Ne visai iš karto, dar po dušu palindau.