Atsibudęs tingėjau keltis, gulėjau ir galvojau, kad esu persisotinęs įspūdžiais. Reikia ramiai pabūti, galvojau, niekur neiti, pasėdėti prie kompo. Norėčiau tokios dienos, apie kurią tiesiog nebūtų ko pasakoti, normalios darbo dienos.

Mano kambaryje nėra darbui tinkamo stalo, bet yra restoranas ant stogo, ten ir rozetės yra, mačiau. Gražūs vaizdai iš ten į ežerą. Arbatos paduos, kai panorėsiu. Ten bus mano studija. Kitą kartą reikės imti kuo kuklesnį kambarį tik permiegojimui, o darbuotis ant stogo, čia visi viešbučiai turi restoranus ant stogų. Pertraukėlių metu galėsiu paplepėti su restorano darbuotojais ar kitais keliautojais. Reikėtų bent dvi dienas per savaitę niekur nelakstyti, ramiai savo reikalus tvarkytis, ilsėtis.

Iš pradžių užsukau į interneto kavinę kitoje gatvės pusėje, kaip ten mano kompo adapteris. Darbuotojas pasitinka mane visas švytėdamas ir nekantraudamas džiugią naujieną pranešti. Pataisė adapterį, išgelbėtas aš. Tik dabar negalim patikrinti, pastate elektra prapuolusi, bet tuoj pataisys, tereikia palaukti kelioliką minučių. Elektra netrukus atsirado, adapteris veikia, kompą krauna. Vargšelis buvo paskerstas, suklijavimo žymė ryški matosi. Už sutaisymą paėmė porą tūkstančių, dar paprašė kažkiek duoti už tarpininkavimą. Daviau šimtinę.

Taigi, jau turiu įsigijęs du suvenyrus namo parsivežti, Indijos meistrų šedevrus: Delyje pirktą 80 GB USB atmintinę ir Udaipūre pagamintą maitinimo adapterį mano kompui. Pastarąjį paslėpiau čemodane, sutaisytas originalas patikimiau atrodo, lengvesnis, mažiau vietos užima.

Pasidarbavu ant stogo iki pat keturių, kol Maksas nepradėjo skambinti ir kviesti susitikti. Bet prieš tai nuėjau Maharadžos rūmų apžiūrėti. Nusipirkau bilietą už 25, su juo galima po kiemą pavaikščioti, į viduje esančius muziejus reikia kitą brangesnį bilietą pirkti. Per vėlu po muziejus vaikščioti, užteks gražiais rūmų vaizdais pasigrožėti. Fotografavimui reikia atskiro brangaus bilieto, bet mačiau, kad vietiniai fotografuoja viską, ir aš pafotkinau truputėlį.

Susitikau su Maksu, geriam arbatą, šnekučiuojam. Gal čia koks koncertas vyksta, klausiu, norėčiau klasikinės gyvos indų muzikos pasiklausyti. Padarysiu tau koncertą, sako, duok tik paskambinti, pakviesiu visą ansambliuką, jie per vestuves groja, pagros ir tau, vienas su tabla, kitas su citara, kitas su vargonėliais, kitas su lėkštelėm, ir padainuos dar. Stop, sakau, neskambink, aš ne maharadža, man nereikia ansamblio samdyti, norėčiau tik kokiame koncerte pasėdėti kartu su kitais žiūrovais.

Maksas nežinojo nieko apie koncertus. Gerai, sakau, užmirškim muziką, geriau po turgų pavaikščiosiu, norėčiau spyną nusipirkti, mano viešbučio spyna sunkiai atsirakina. Sėdom į jo rikšą, pavažiavom truputėlį. Pasėdėk čia, niekur neik, sako Maksas, jei pamatys mus kartu, kainą užkels. Grįžo su spyna už 40 rupijų, visai nebloga, atrodo gana patikimai. Bus mano trečias suvenyras iš Indijos. Paskui dar pasivažinėjom po miestą. Sustojom prie laikrodžio bokšto, Maksas su draugais paplepėjo, su vienu supažindino, čia mano brolis, sako, iš kaimo atvažiavo, dabar namo grįžta. Pavažiavom dar truputėlį, sustojom prie vieno tipo povo plunksnas pardavinėjančio. Čia mano draugas, sako man Maksas, padarytum jį labai laimingą, jeigu ką nors iš jo nupirktum. Nupirkau vėduoklę tokią dailią už 300. Jokių pirkinių daugiau šiandien.

Mano mama paruošė tau vakarienę, sako Maksas. Teko vėl eiti į svečius. Belaukiant, kol atneš vakarienę atėjo toks vaikinukas, išsitraukė iš tašės tablas ir pradėjo man groti. Čia toks Makso siurprizas, jis gyvą muziką užsakė. Pakoncertavom - aš leidau ragas iš savo kompiuteriuko, Monu (toks tablisto vardas) pritarė būgneliais. Sumokėk jam, kiek negaila, sako Maksas. Daviau du šimtus, atsiprašiau, kad nesu Maharadža ir negaliu daugiau duoti.

Apžiūrėjau trisdešimt metų senumo tablas. Sunkūs instrumentai, pamaniau iš vario išlieti, pasirodo iš medžio tokio kieto ir sunkaus.

Pats pabandžiau pabarškinti. Nesilanksto taip mano pirštai, kaip Monu. Sako, gali pamokyti, porą valandų per dieną ir po mėnesio grosiu, kaip profesionalas.

Makso mamos paruošta vakarienė buvo nuostabi. Čatni, čapati, papadai su daržovėmis ir parathi - blynas iš tešlos maišytos su daržovėmis ir prieskoniais, vieną reikia valgyti, nebūtina mirkyti.

Grįžtant namo Maksas man parodė savo svajonę. Šalia jo namų yra toks kiemelis su laipteliais į ežerą, toks nedidelis gathas. Čia Maksas norėtų įrengti lauko restoraną. Trūksta tik pradinio kapitalo. Atidaryk čia lietuvišką kavinę, sako. Būčiau tavo vadybininkas, visus reikalus tvarkyčiau, kol tu būtum Lietuvoje, pamatysi, per pirmą mėnesį atsipirks. Čia toks vaizdas į ežerą, klientai būriais veršis. Padėkojau Maksui už biznio planą. Kas žino, gal ir atsiras kas nors iš mano pažįstamų, norinčių savo restoraną čia įkurti.

Ir vėl vėlai namo grįžau. Nėr kada nei paskaityti, nei kokį gerą filmą pažiūrėti prieš miegą. Nulūžau ir tiek.