Girdėjau, kaip naktį palijo. Trumpai, kelias minutes, kaip ir priklauso tropikuose ne liūčių sezono metu. Atsikėliau šeštą, dar tamsu visai, kol susiruošiu, jau septynios, švisti pradėjo.

Lauke naktinio lietaus nei žymės, nei balutės. Visur tuščia, turguje tik patys pirmieji prekeiviai pradeda savo daržoves dėliotis. Neanksti čia keliasi. Kur ne kur lauželiai rūksta, šildosi žmonės. Atšalo per naktį, paryčiais net iki 20 C netraukia. Tie, kurie prie laužų nesišildo, slampinėja susigūžę, kas striukę apsivilkęs, kas į adijalą susivyniojęs, o mane tokia vėsa tiesiog atgaivina, kol esu Indijoje, tik vieną kartą Udaipūre norėjosi ką nors užsimesti ant marškinių.

Prie stoties rikša prie manęs stabtelėjo. Kiek iki Unos, klausiu. Du šimtai, atsako. Matyt specialus rikša, ne tas, kuriuo žmonės važiuoja.

Stotyje tuščia, nesimato jokio autobuso. Bet netrukus vienas privažiavo, klausiu kur, sako į Uną, man ten ir reikia, nesimato, kad tiesioginis į Somnathą greit atsirastų. Konduktorius paėmė 12 rupijų, bilietėlį davė.

Ne taip arti ta Una, gal pusvalandį važiavom. Už tilto į žemyną truputėlį dar tęsėsi Damano ir Diu teritorija, tiesioginio pavaldumo Deliui. Ivažiuojant į Gudžaratą sustojom poste, kaip sieną kertant, tik pasų nežiūrėjo. Muitininkai patikrino autobuso bagažinę, ar nevežamas kontrabandinis alkoholis į sausąją Gudžarato valstiją.

Vestuvinę eiseną stebėjau pro autobuso langą. Taip anksti ryte procesija eina su muzika, pasišokdami, dar nuo vakar švenčia, tikriausiai.

Unos stotis didesnė, tvarkaraščiai net kabo, bet aš nemoku gudžatariškai perskaityti miestų pavadinimų. Arbatos skanios atsigėriau už 5 rs, vandens buteliuką už 15 nusipirkau kelionei. Belieka rasti autobusą. Retai ant kurio užrašyta, kur važiuoja, jei yra užrašas, tai tik kol kas man nesuprantamais gudžaratiškais rašmenim. Gal į Somnathą važiuojam, klausiu priėjęs prie pirmo pasitaikiusio autobuso. Teisingai pataikiau, išvyksta po dviejų minučių. Sekasi man kol kas, niekur laukti nereikėjo.

Konduktorius paėmė iš manęs 62 rupijas, pasakė, kad atvažiuosim po dviejų valandų. Ekspresas, matyt. Iki Somnatho 88 km, vienoje agentūroje sakė, kad kelionė užtruks penkias valandas, kitoje, kad tris. Autostrados čia nėra, kelias siaubingas, nenustebčiau, jei penkias valandas važiuotumėm.

Autobusuose (ne tuose miegamuosiuose, plackarto tipo) vienoje eilėje dvi sėdynės, kitoje trys. Purvina viduj, sudėtinga likti nesusitepus, langai apsinešę storu dulkių sluoksniu, vos matyti pro juos, užtat nuo saulės apsaugo. Keleivių mažai, vietos atsisėsti visiems užtenka.

Sustojome Kodinaro miestelyje, į autobusą prekeivių prilipo, riešutėlių nusipirkau už 5 rs.

Atvežė į Somnathą laiku, mažiau, nei per pusantros valandos. Išleido kažkur pakely, nepanašu į stotį. Rikša privažiavo, sako iki mandir (šventyklos) nuveš, ten pat ir autobusų stotis, ir pliažas. Viskas ir yra už poros šimtų metrų, paaiškėjo. Na, bet verta sumokėti 20 rupijų už visko parodymą.

Stotyje jokios informacijos, tik kiaulės vaikštinėja.
Nuėjau link didžiosios šventyklos. Priėjo moterėlė ranką ištiesusi, daviau jai 5 rs monetą, tuoj visas būrys apspito. Didžiulė Šivos šventykla, įspūdinga iš išorės, bet vidun nėjau. Sako, kitatikių ten neįleidžia, nenorėjau tikrinti. Pavaikščiojau siauromis gatvelėmis aplinkui, į vieną viešbutį užsukau, ten nėra laisvų kambarių. Labai skurdus ir purvinas Somnathas pasirodė po Diu.

Išlindau prie jūros. Pliažas smėlėtas, bangos didžiulės, niekas nesimaudo. Kokosų kalnai, kupranugariai išpuošti pajodinėjimui, kiaulės laksto. Nuėjau Vakarų kryptim iki šventyklos sienos jūron įsirėžusios, palaukiau, kol bangos atslūgs, apėjau tą sieną ir atsidūriau kitoje pusėje su kitokiais vaizdais.

Smėlį palaipsniui pakeitė koralai ir smiltainio uolos. Krante visur baltuoja "putoplasto" gabalai-gabalėliai (nežinau kaip trumpai lietuviškai įvardinti šią baltą medžiagą, naudojamą statybose ir įpakavimui). Matyt tai ilgai nesusinaikinantis teršalas. Vietoj poilsiautojų meškeriotojai tupi. Meškerių nenaudoja, valą tiesiai iš rankos mėto.

Tolumoj Vakaruose Veravalas matosi. Somnathas ir Veravalas miestai kaimynai, beveik susijungę, nedidelė įlankėlė juos skiria. Somnathas mažesnis, bet ten pagrindinė šventykla, ten piligrimų pulkai traukia. Turistinė vieta, kaip Šiluva, ar Žemaičių Kalvarija. Ubagų kaip skruzdėlių pilna. Baltųjų turistų nemačiau nei vieno. Veravalas didesnis miestas, bet ne turistinis visai. Tai žvejų uostas. Pasirodo ir indai žuvį valgo kai kuriose vietose.

Su meškeriotoju pakalbėjau. Jie pasakė, kad krantu einant iki Veravalo įlankėlės bus kokie 5 km., ten prie kitos šventyklos reikės pasukti nuo kranto ir rikšą pasigauti, kad į Veravalo centrą nuvežtų. Nufotografavau meškeriotoją, jie parodė, kad ir jo laimikį nufotografuočiau.

Toliau pakrantės gamtovaizdį paįvairino šiukšlių kopos. Atrodo ne mažiau įspūdingai, negu smėlio. Ir nesmirdi visai, kaip mūsų sąvartynuose.

Už kopų kapinaitės. Neblogai būti pakavotam pakrantėje, su vaizdu į okeaną

Keista, bet tokioje neturistinėje vietoje vaikai kriaukleles, perlus ir brangakmenius pardavinėja. Gal pasirodo koks klientas per savaitę...

Ėjau, ėjau, ir laivų statyklą priėjau. Senoviškų, medinių, didelių. Ir tai ne kokia atrakcija turistams, tokių laivų čia šimtai plaukioja.

Už laivų statyklos žuvies džiovyklos. Žuvis džiovinama ant žemės ir pakabinta.

Dar mane sužavėjo pašiūrės iš maišų ir palmių lapų.

Toliau ėjau pro žuvų prekybos bazes, sandėlius. Visi stebėjosi mane pamatę, prašė, kad nufotografuočiau, bandė kalbėtis, kiek angliškai mokėjo. Kaip man išeiti iš uosto į miestą, klausinėju, nes pajutau, kad taip klaidžiosiu dar ilgai ilgai. Vienas jaunuolis mane motociklu nuvežė iki vietos, kur rikšos stovėjo. Ten išgėriau arbatos ir paprašiau, kad iki Veravalo geležinkelio stoties nuvežtų. Pasirodo, iki jos dar 5 km, sumokėjau 50 rupijų.

Veravalo traukinių stotis mažytė, iš ten traukiniai į Amdavadą, Radžkotą, Trivandrumą ir Džabalpūrą važiuoja. Trikalbiame tvarkaraštyje pastebėjau, kad kai net kurie skaičiai skirtingai užsirašo hindi ir gudžaratiškai

Stotyje pasisvėriau už 1 rupiją. Pusantro kilogramo priaugau, nežiūrint į paskutinių dviejų dienų pasninką. Storo kaip fanera kartono lapelį automatas išspjovė su naudingu patarimu.

Netoli, uš kokio puskilometrio yra Veravalo autobusų stotis. Patraukiau ten. Pakeliui pastebėjau AirTel užrašą, užėjau pasipildyti savo SIM kortelės, tikiuosi, čia bus lengviau tai padaryti, nei Diu. Dėl papildymo manęs kažkodėl paso paprašė. Ilgai jį tyrinėjo, klausia manęs, kur jame mano adresas. Nebūna adresų mūsų pasuose, sakau. Nebūna pasų be gyvenamos vietos adreso, atsako man. Niekas neprašo paso, kad SIM sąskaitą papildyti, sakau aš. Tam, kad įrodytų, kad reikia paso su adresu jame, mane pasisodino ant motociklo ir nuvežė į centrinę Veravalo AirTel būstinę, ji, pasirodo, kaip tik netoli autobusų stoties. Ten esantys vadybininkai pasakė, kad iš viso negali papildyti jų firmos sąskaitos, jei SIM kortelė įsigyta Delyje. Tai duokit man naują SIM, sakau, aš ilgai ruošiuosi čia būti.  Jokių problemų, sako man. Tiko mano pasas be adreso, dar nuotraukėlę kaip tik atliekamą turėjau.

Nepraėjo nei dešimt minučių ir jau turiu naują indišką telefono numerį. Ir Amdavade, ir Diu man sakė, kad tai neįmanoma. Patikrinau, į Lietuvos mobilius prisiskambinti nesigauna, visos linijos užimtos, bet į fiksuoto ryšio be problemų (tas pat buvo visur Gudžarate ir su senesne kortele). Pati kortelė kainavo 57 rs (Delyje virš 300), dar paėmiau kreditų už 500. Su nauja kortele turėtų būti pigiau, nėra roamingo mokesčio tarp Indijos valstijų.

Vėliau pastebėjau, jog su nauja kortele ne visiems pavyksta pasiųsti SMS, o tiems, kuriems pavyksta, žinutė kainuoja 5 rupijas. Kai įsidėjau senąją kortelę nustačiau, kad žinutė su ja į Lietuvą kainuoja tik 2 rupijas, net mokant tą roamingo mokestį išeina pigiau. Indija stebuklų šalis.

Dar užsisakiau specialų GPRS pasiūlymą: 2 GB už 98 rupijas - tai penkis kartus pigiau, negu mano turimas Relaince NetConnect, kurio sąskaitos galiojimas pasibaigs kitą savaitę, o greičiai čia tokie pat, kaip GPRS. Tiesa, kol kas tuo būdu prisijungti prie interneto nepavyko, bet sako, tie techniniai nesklandumai tuoj bus išspręsti.

Taip pečiais gūžčiodamas ir besistebėdamas AirTel keistenybėmis atėjau į Veravalo autobusų stotį. Paskaičiau autobusų tvarkaraštį pamačiau siaubingus paveikslėlius ir pagalvojau, kad man geriau būtų grįžti į Somnathą, pabraidyti pliaže ir namo į gimtąjį Diu keliauti. Nuėjau rikšos gaudyti, kiek žinau, už 60 rs mane turi nuvežti į Somnathą. Stabtelėjau užkąsti sotaus ir skanaus gatvės maisto už 10 rupijų.

Beužkandžiaujant užkalbino vaikinukas, jis dirba Reliance kontoroje, pasikvietė pas juos užeiti, arbatos išgerti. Taip susiradau visą būrį naujų draugų. Pilnas ofisas prisirinko, domisi manimi, fotografuoja. To kur gatvėje mane rado vardas Azifas, jis musulmonas. Jo kolegų vardai: Dhirenas, Mehešas, Egbaras, Džaidipas. Niekas nežinojo kas ta Lietuva, paaiškinau. Paprašiau popieriaus lapo ko didesnio, žemėlapį ant jo nupaišiau grubų (kaip gaila, kad to žemėlapio paskui nenufotografavau). Per savo kompą parodžiau Skrydį virš Lietuvos.

Azifas sako man, kad aš pirmas baltasis žmogus, su kuriuo jis bendrauja. Abu mes balti, paprieštaravau. Jis ištiesė ranką palyginimui, tikrai, didelis skirtumas tarp mūsų odos spalvų.

Žmonių vis daugiau rinkosi, visi susidomėję, apie Lietuvą klausinėja. Papasakojau dar ką žinojau apie mūsų kalbos panašumus į sanskritą, pats buvau pamokytas kelių naudingų frazių gudžaratiškai. Nenorėjo manęs išleisti, bet pasakiau, kad man reikia į Diu dar spėti, tad teko atsisveikinti.

Azifas man surado ne specialų, o normalų rikšą į Somnathą. Tie normalūs rikšos kiek erdvesni, juose dešimt žmonių susigrūdę telpa. Gale yra tokia priekabėlė, panaši, kaip traktorėlio pupsiko. Ten moterys sutupa, netinka joms grūstis priekyje kartu su svetimais vyrais. Važiavom keturi gale, trys priekyje su vairuotoju, priekaboje keturios moteriškės. Keleiviai nuolat keitėsi, vairuotojas vis stabtelėdavo paklausti, ar nereikia kam į Somnathą. Kelionė kainavo 10 rupijų. Buvo įdomiau važiuoti, negu su specialiu rikša-taksi.

Vėl Somnathas, vėl Šivos šventyklos bokštas, vėl į pliažą nuėjau pavakario saule pasidžiaugti.

Paprašiau, kad nufotografuotų prie kupranugario, siūlė pajodinėti, nesutikau, aš per sunkus ant to gražaus gyvulio lipti, ir nenoriu. Prisėdau pliažo kavinėje, paprašiau vandens su citrina, neturi, paėmiau mandarinų porą.

Jau penkios, netrukus temti pradės, laikas namo ruoštis. Stotyje visai tuščia, bandau kalbinti sutiktus žmones ir kareivius, vieni sako, kad autobusų daugiu nebebus, kiti sako, kad dar bus. Dauguma sakė, kad nebus, reiškia reikės likti nakvoti čia.

Beeinant ieškotis viešbučio kilo chuliganiška mintis pabandyti namo partranzuoti. Išėjau į tą vietą, kur mane buvo autobusas atvežęs, ten dar arbatos atsigėriau, su senoliais pakalbėjau. Jie sako, kad be vargo pasigausiu ką nors važiuojant į Uną, visokie autobusai privatūs pro čia pravažiuoja neužsukdami į Somnathą.

Indijoje ne kaip Lietuvoj, Indijoje tuščių vietų nėra, čia visur pakelėse žmonės būriuojasi, arbatą geria. Pagalvojau kad apiplėšimų Indijoje dėl to ir mažai - visur žmonės, visur liudininkai. Va tokia tipiška Indijos pakelė, tuštesnių vietų sunku rasti:

Netrukus visi besibūriuojantys pakelėje jau žinojo, kad ieškau kas nuvežtų į Uną. Pačiam susitranzuoti neteko, kažkas jau sustabdė didelį autobusą, kviečia mane, sako veš tiesiai į Diu. Pasirodo, man pasisekė, čia ekspresas į Diu, Somnathe nestojantis. Iš manęs paėmė 62 rupijas (pusketvirto lito) už visą šimtą kilometrų kelionės trukusios beveik tris valandas.

Laisva vieta atsisėsti buvo tik gale, ten sėdėjo žemesnės kastos keleiviai. Kadangi aš visai be kastos, man ir su jais gerai. Sėdžiu šalia galvas skudurais apsivyniojusių tamsiaodžių žmonių ir savo dienos įspūdžius renku į telefoną. Patogiau, nei į kompą važiuojant tokiu duobėtu keliu. Mano kaimynai nedrįsta manęs kalbinti, tik rūko, krenkščia ir spjaudosi. Kas prie lango, tie spjaudo pro langą, kas ne, tie ant grindų. Autobuso grindys bambaliais, maišeliais ir popieriais nuklotos. Priekyje šiukšlių mažiau, ten aukštesnės kastos keleiviai, jie kultūringesni, mažiau šiukšlina. Autobusas stabtelėjo, naujas keleivis įlipo. Gale dar yra viena vieta, bet jis nesisėda, zapadlo šalia šudros sėstis (neliečiamieji dalitai, matyt, visai autobusais nevažinėja). Priekyje sėdėję susispaudė ir priėmė stovintyjį.

Sustojom Kodinare, riešutėlių ir makaroninių čipsų nusipirkau. Unoje atsidūriau pusę devynių, dar pastovėjom. Važiuojanti publika pasikeitė visa.

Begrįžtant į viešbutį spėjau pas Harešą užsukti lasi atsigerti. Šį sykį nufilmavau jo triukus.