Mano SIM koertlės sąskaitos taip ir nepapildė. Kreditų nebeliko, nėra kaip net į tą A to Z kontorą paskambinti. Paprašiau priimamajame, kad leistų paskambinti iš jų telefono. Prisiskambinau, sakė, kad papildys kreditus per penkias minutes. Per tą laiką nuėjau prie jūros pavaikštinėti.

Ėjau ėjau Vakarų kryptimi per paviršių panašų į dirvonus, bet ten ne dirvonai, o kietas akytas akmuo.

Galvojau, kad tai suakmenėję koralai. Priėjau vietą, kur tą akmenį ima statyboms. Rodos, čia ne koralai, čia akytas smiltainis ar koks kitas mineralas.

Smarkiai susigėdau, kad esu analfabetas geologijos moksle. Reikės pasiskaityti.

Ėjau ėjau, ir dar vieną iškyšulį priėjau. Kalnas, ant jo ne miestelis, o kapinaitės tikriausiai.

Tai buvo paskutinis kadras nufotografuotas mano fotoaparatu. Kai priėjęs arčiau pabandžiau fotografuoti tuos antkapius, mano aparatas užgeso. Pakeičiau akumuliatorių, nepadėjo. Objektyvas bandė išlįsti, pasimuistė truputėlį ir pasidavė. Gali būti, kad tokiu būdu kapinių dvasios išreiškė savo protestą prieš fotografavimą.

Belieka parašyti nekrologą savo Pentax Optio M50. Pirktas pernai vasaros pradžioje, atlaikė tris tūkstančius kadrų 2009 birželio-liepos kelionės po Europą, kaimo fotosesijas Zarasų krašte rudenį, beveik visą įkvėpimo gaudymą Kanaruose pereitą žiemą. Ten jam pripūtė smėlio į objektyvą, bekrapštydamas smiltis palmės spygliu kažką dar sugadinau. Visą pavasarį ir vasarą pragulėjo negyvas, kol buvo prikeltas naujam gyvenimui Vilniaus Pentax serviso centro meistrų. Baigė savo gyvenimą Indijoje, Diu saloje, neatlaikęs nė trečdalio šios žiemos kelionės. Geras buvo fotoaparatas, nuotraukos kokybiškos, spalvos natūralios, optinis 5x zūmas ir mechaninė stabilizacija puikiai atliko savo darbą, neblogai filmavo. Vargu ar beprikels kas jį naujam gyvenimui, serviso centro meistrai už remontą ima tiek, kad verčiau naują aparatą pirkti. Aštuoni tūkstančiai kadrų ne taip ir mažai fotoaparato gyvenimui.

Dabar fotografuosiu savo Nokia E63 telefonu, kol tas nesuges. Paskui senu Nokia 5161, kol tas nesuges. Paskui nebefotografuosiu.

O gal ir gerai, kad taip atsitiko. Mažiau pliauškinsiu į visas puses, kaip koks japonų turistas, daugiau galvon dėsiuosi.

Po pietų nuėjau į Nagoa pliažą daržovių ir vaisių nusipirkti. Vienintelė daržovė čia visur pardavinėjama yra kokoso riešutas. Dar galima ant skardos keptą kukurūzą nusipirkti. Reikės ryte anksti ateiti, gal čia rytais daržovių turgelis būna, kaip Diu centre.

Nusipirkau plaukes (nuo žodžio "plaukti") už 70 rupijų, dabar maudytis galėsiu bandyti. Vakar su triusikais vandenin lipau, jie ilgai džiūvo paskui. Tas glaudes ilgai rinkausi - visos, kur pliažo pardavėjai siūlė buvo su ryškiais užrašais "sport" (nekenčiu sporto), futbolo ir kitų man nemielų dalykų atributais. Pagaliau radau tokias be jokių užrašų ir ryškių ženklų, tik su keliais dryžiais.

Nuošalesnėje valgyklėlėje po pastoge thali pardavinėja neblogą už 40 rupijų, reikės ten papietauti. Dabar nusipirkau kukurūzą virtą ir prieskoniais įtrintą, tokia mergaitė pardavinėjo. Dvidešimt rupijų kainavo. Dar kokoso riešutą paėmiau. Iš pradžių nukirto jo viršūnę, šiaudelį įkišo. Kai išgėriau skystį, paėmė iš manęs kevalą, iškrapštė iš jo balto traškaus vidinio sluoksnio gabalėlius, gavosi skanūs pietūs.

Vis tiek daržovių noriu. Užėjau į Gangasaro restoraną, salotas užsisakiau. Meniu buvo pomidorų, svogūnų ir citrinų. Paprašiau, kad visas tris sumaišytų į vieną krūvą. Daržovių poreikis patenkintas. Išeinant iš restorano pamačiau vaikiną kažką pardavinėjantį iš per petį prikabintos dėžės. Priėjau arčiau ir pamačiau, kad pardavinėja neblogą užkandį. Paima laikraščio skiautę, suberia ant jos čipsų trupinėlius, ant jų užkrato smulkiai pjaustyto svogūno, prieskonių. Viską gerai sukrato, kad išsimaišytų, paskui dar užpjausto pomidoro ir agurko gabaliukų, užberia druskos, prieskonių, vėl išmaišo. Ir tik 10 rupijų. Man labai patiko.

Gerai, kad prisivalgiau, nes grįžus į Palmių viešbutį sužinojau, kad virtuvė šį vakarą nedirbs, vienintelis patiekalas vakarienei - alus. Prancūzai siūlosi patys eiti į virtuvę ir padaryti valgyti, jų neleidžia. Pavakarieniavau tuo, ką davė, padirbėjau už viešbučio restorano stalo, kol šaltoka nepasidarė. Vakarai vėsūs prie jūros, šaltas vėjas pradeda pūsti kokią septintą. Paprašiau, kad atneštų karšto vandens kibirą, nusiprausiau ir atguliau toliau paskaitų apie chaoso teoriją žiūrėti. Mano SIM kortelės sąskaitos taip ir nepapildė šiandien.