Mano Indija MMX+

įkvėpimo gaudytojo dienoraštis

atgal toliau Trisdešimt šeštoji diena 2010.12.12

Hidrobiologiniai tyrinėjimai. Fotoaparatas atsigavo

« pradžion

pabaigon »

Atsikėlęs ryte vis galvojau, bandžiau galvoti, ar aš teisingai atsikelsiu. Atsikėliau teisingai, tiesiog atsibudau teisingai, toje pačioje vietoje, pasaulis, rodos, per daug nesiskiria nuo vakar dienos pasaulio. Tik vis dar apmaudu, kad mano telefonai nevisai veikia. Ir fotoaparatas neveikia.

Pažiūrėjau į vis dar veikiantį laikrodį - jau devynios. Nubėgau į pagrindinį pliažą, kur vyksta prekyba. Daržovių nebuvo, anei vaisių, tik kokoso riešutai. Vieną nusipirkau (10 rs), tas ne toks prinokęs, kaip vakar, pokevalinis sluoksnis ne kietas, o kiaušinio baltymo minkštumo. Skanus.

Grįžau į Palmių viešbutį, ten virtuvė nedirba nuo vakar. Pusryčiams net omleto neturi. Nieko neturim, sako. Nejaugi neturit nei pomidorų, klausiu. Pomidorų turi. Ir agurkų taip pat. Ir svogūnų atsirado, ir citrinų, net burokėlių, morkų ir kopūstų. Paprašiau, kad papjaustytų visko. Gavosi standartinis indiškas daržovių užkandis, čia vadinamas "green salad". Dar arbatos ir kavos paėmiau.

Išėjau prie jūros pasivaikščioti. Braidžiojau nusekusia pakrante palei koralus, bandžiau su telefonu fotografuoti žuvytes, atoslūgio balose plaukioja tokios dryžuotos, panašias akvariume auginau vaikystėje. Baikščios, nesiduoda fotografuojamos. Truputį kriauklyčių prisirinkau.

Grįžęs namo išėmiau sugedusio fotoaparato atminties kortelę, kad galėčiau panaudoti savo kompui kaip spartinantį kešą, ar kaip papildomą talpą atsarginėms kopijoms. Pabandžiau paskutinį kartą pafotografuoti - fotoaparatas suveikė! Per anksti laidojau, per anksti nekrologą rašiau.

Pavakare vėl išėjau prie jūros. Vanduo kiek pakilęs. Perfotografavau koralus geresniu aparatu ir esant kitam apšvietimui.

Žuvyčių nebemačiau, tas balutes, kur jos plaukiojo jau apsėmė. Nėra čia nei jūros arkliukų, nei jūros ežių. Užtat nufotografavau jūros morką, jūros svogūną, jūros citriną ir jūros maišelį.

Mano viešbučio virtuvė taip ir nepradėjo dirbti, tad nuėjau į Nagoa pliažą, ten bevakarieniaudamas užsibuvau, grįžau tamsoje, mobiliu telefonu pasišviesdamas. Dar prie laužo pasėdėjau, su viešbučio berniukais paplepėjau. Kiti viešbučio svečiai kažkur dingę buvo.

Šitas mano dienoraštis nepretenduoja į kelionių po Indiją vadovą. Čia yra ir netikslumų ir klaidų. Čia tik subjektyvūs pastebėjimai ir asmeniniai išgyvenimai - tai, kas tuo metu šovė į galvą. Jei norite parašyti atsiliepimą, spauskite čia...